Punia – gyvenvietė Alytaus rajone, 3 km į vakarus nuo kelio  129  Antakalnis–Jieznas–Alytus–Merkinė , dešiniajame Nemuno krante (ties Punelės žiotimis), Nemuno kilpų regioniniame parke. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Stovi Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia (pastatyta 1863 m.), koplyčia (1831 m. sukilėliams atminti), yra Punios mokykla - daugiafunkcis centras, biblioteka, paštas, įrengta pagoniška šventykla su skulptūromis.

 

Geografija

Nemuno ir Punelės santakoje stūkso vienas didžiausių šalyje Punios piliakalnis (arba Margio kalnas, Margirio kalnas; medinės XIII–XIV a. pilies ir XV–XVIII a. karališkojo dvaro pastatų vieta), apylinkėse plyti garsusis Punios šilas (kitame Nemuno krante yra Kunigaikščių alėja). Punios girininkija yra Panemuninkuose. Įkurtas Punios kraštovaizdžio draustinis, Medžioklės takas.

 

Pavadinimo kilmė

 

Punios vardas yra sunkiai paaiškinamas. Jį būtų galima sieti su bendriniais žodžiais pūnė arba pūnia („klojimo užgardis pelams supilti, peludė; tvartas; diendaržis, laidaras; būda, palapinė; ola, urvas, landa“), bet neaišku, kaip ū pavirto į trumpą u. Galbūt pirmesnioji pavadinimo lytis ir buvusi su ilgąja raide, tačiau to nepatvirtina rašytiniai šaltiniai. Kita vertus, istorinio pagrindo tokiai kilmei galima rasti: kadaise abipus Nemuno būta didžiulių Punios girių (dabar belikęs tik Punios šilas), kurias kolonizuojant tam tikro būsto (būdos, laidaro, diendaržio ir pan.) pavadinimai kartais virsdavo gyvenviečių vardais (pvz., Ąžuolų Būda).

Kiek paprastesnis, bet gal ir tikresnis, Punios vardo paaiškinimas būtų nuo pro kaimą tekančio upelio – Punelės (dešinysis Nemuno intakas) vardo. Visiškai galimas dalykas, kad anksčiau upelis vadinosi Punia, nuo jo pavadinimą „pasiskolino“ gyvenvietė, o jai išaugus upelis gavo mažybinę priesagą (pvz., kaip Ukmergė, Vilnius ir kiti vietovardžiai).

 

Istorija

 

Punia priskiriama prie 14 ankstyvųjų LDK miestų, beveik 400 metų turėjo Magdeburgo teises. Manoma, kad Punioje ant piliakalnio stovėjusi Pilėnų pilis, kurią 1336 m. užpuolė kryžiuočiai ir vietos gyventojai, vadovaujami kunigaikščio Margirio, ne pasidavė, bet susidegino. Tačiau tikroji Pilėnų vieta vis dar nenustatyta ir vyksta istorinės diskusijos dėl tikrosios vietos.

Pirmąkart Punia minima 1382 m. Vygando Marburgiečio kronikoje, XIII–XIV a. čia ant piliakalnio stovėjo Punios pilis. 1387 m. Skirgailai padovanotame Trakų kunigaikštystės aprašyme Punia yra vadinama pilaite ir miesteliu. Medinė pilis buvo sudeginta, XV a. pradžioje atstatyta. Apie 1400 metus tai buvo Punios pilis, kurioje žiemą daug laiko praleisdavo Ldk Vytautas. 1425 m. pastatyta Punios bažnyčia. 1503 m. Karalius Aleksandras suteikė Magdeburgo teises,[5] XVI a. viduryje Punios pilis vėl sudegė, o XVI a. pabaigoje pastatyti nauji dideli dvaro rūmai (atkasta dalis jų pamatų, spėjama, kad jie irgi buvę mediniai, tik atskiros dalys mūrinės), galbūt priklausę Gonsevskiams, tuo metu valdžiusiems Punią.

Punia suklestėjo XVII amžiuje, tačiau XVIII a. pradžioje dėl Šiaurės karo smarkiai nukentėjo, sudegė didelė dalis miesto ir dvaro rūmai. 1764 m. miestelio žemėlapyje užfiksuotas gatvių planas išliko iki mūsų dienų. XVIII a. pabaigoje pastatyta mūrinė rotušė.

Sovietmečiu buvo Punios kolūkio centrinė gyvenvietė, pastatyta nemažai gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų, kultūros ir prekybos centras (architektas J. Zinkevičius).

1998 m. patvirtintas dabartinis Punios herbas.