Lietuva

  • Šerkšnėnai kaimas

    Šerkšnėnai – kaimas Mažeikių rajone, prie kelio 164 Mažeikiai–Plungė–Tauragė. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Veikia pradinė mokykla, biblioteka, paštas, yra kapinaitės. Pro kaimą teka Šerkšnė – kairysis Ventos intakas, suteikęs kaimui pavadinimą. Į vakarus nuo kaimo telkšo Šerkšnėnų HE tvenkinys.

  • Adutiškis miestelis

    Adutiškis – miestelis Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, apie 100 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus, prie kelio Švenčionys–Pastovys, 28 km į rytus nuo Švenčionių, prie pat Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija. Parapijos ir Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Ąžuolo ir Naujasalio). Yra Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1913 m., Adutiškio vidurinė mokykla, muitinė, paštas

     

    Pavadinimo kilmė


    Miestelio vardas yra asmenvardinės kilmės, nuo vardo Aduta (ar Adutis).

     

    Istorija

     

    Adutiškio dvaras minimas nuo XIV a.. Nuo 1526 m. dvarą valdė Jonušas Radvila, vėliau buvo Kiškų dvaro centras. 1526 m. suteikta privilegija rengti turgus ir laikyti smuklę. 1608 m. atiteko Vilniaus vyskupijos kapitulai. Pats Adutiškis pirmą kartą paminėtas 1501 m. Lietuvos Metrikoje. 1608 m. pastatyta Adutiškio bažnyčia. 1790 m. įkurta parapinė mokykla ir prieglauda. 1795 m. apylinkes nusiaubė rusų, 1811–1812 m. – prancūzų kariuomenė. Per 1863 m. sukilimą iš Vileitų kaimo į Sibirą buvo ištremtos sukilėlius rėmusios šeimos. XIX a. pabaigoje miestelis tapo valsčiaus centru. Čia buvo pašto stotis, vykdavo garsūs turgūs, veikė mokykla, 1885 m. įkurta vaistinė.

    1895 m. nuo Pabradės pro Lentupį, į Adutiškį buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, vėliau rekonstruotas į platųjį ir pratęstas iki Polocko. Nuo tada miestelis pradėjo augti, garsėti turgumis. Ko tik turguose nebuvo – nuo eržilų ir jaučių iki molinių puodų, medaus, spanguolių, naminių rankdarbių. Prekiauta ir linais. Miestelis išaugo. 1913 m. čia kunigo B. Krištaponio rūpesčiu pastatyta dabartinė mūrinė Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Pirmojo pasaulinio karo metai Adutiškio apylinkių gyventojams buvo ypač sunkūs: čia 3 metus buvo vokiečių ir rusų fronto linija. Gyventojai buvo išvaryti, kaimai sudeginti. 1918 m. pasitraukus vokiečiams, užėjo bolševikai. 1920 m. apie 3 mėnesius išsilaikė Lietuvos valdžia. Vargoninkas L. Bielinis organizavo savanorius į Lietuvos kariuomenę, steigė lietuviškas mokyklas. Tačiau 1920 m. Vilniaus kraštą užėmė lenkai, kurie stengėsi primesti savo kalbą. Lietuviai tam priešinosi. Aktyviai veikė „Ryto“ švietimo draugija, beveik visuose kaimuose buvo Šv. Kazimiero draugijos narių, savo darbą atliko knygnešiai. Tačiau 1938 m. jau buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos.

    1939 m. Adutiškio apylinkes užėmė sovietinė kariuomenė ir jos buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR. Adutiškis tapo rajono centru. 1940 m. rugpjūtį Adutiškis ir jo apylinkės prijungtos prie Lietuvos TSR. Valdžia ėmėsi rusinimo politikos, įsteigė rusų ir baltarusių dešimtmetę mokyklą. 1940 m. iš Adutiškio geležinkelio stoties sovietai trėmė gyventojus į Sibirą, buvo suimti visi Šv. Kazimiero draugijos pirmininkai. 1942–1944 m. pamiškių kaimų žmonės kentėjo nuo sovietinių partizanų plėšikavimo. Adutiškis labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1944 m. miestelis sudegintas, sugriautas miestelio centras. 1944 m. vokiečiai traukdamiesi susprogdino malūną, tiltą, linų fabriką. Tais pačiais metais buvo paskelbta mobilizacija į sovietinę kariuomenę, kurios vyrai vengė. Rudenį Antanų miške susibūrė Lietuvos partizanų būrys, vadovaujamas A. Griškėno-Karužio. Jį suėmus, „Tigro“ būriui ėmė vadovauti karininkas Vincas Žaliaduonis-Rokas. Pokariu Sibiro lageriuose kalėjo 23 vyrai iš miestelio, o apylinkėje nuo sovietinių okupantų nukentėjo 172 žmonės. 1949 m. gyventojai buvo priversti jungtis į kolūkius. Melioracija sunaikino vienkiemius.

    1945 m. įsteigta biblioteka, 1956 m. įkurta ambulatorija, kultūros namai, 1955 m. įsteigta vidurinė mokykla, vaikų lopšelis – darželis, muitinė, pasienio užkarda. 1975 m. prie Adutiškio prijungtas gretimas miestelis – Naujasis Adutiškis. Iki 1992 m. veikė linų fabrikas, dab. trikotažo įmonė.

    Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo kilęs konfliktas su Baltarusija dėl Adutiškio geležinkelio stoties. Dabar siena su Baltarusija eina pietiniu miestelio pakraščiu, geležinkelio linija skiria dvi valstybes. 1994 m. spalio 13 d. Lietuvos ir Baltarusijos derybininkai susitarė dėl Adutiškio geležinkelio stoties padalinimo. Stotis atiteko Lietuvai, Baltarusijai atiteko vienas ar du geležinkelio keliai. Lietuvos pusėje 2003 m. geležinkelio bėgiai išardyti, po kelerių metų nugriauti ir nebenaudojami geležinkelio stoties pastatai. Geležinkelis Baltarusijoje veikia, yra stotelė Haduciški (Гадуцішкі), kurioje kasdien sustoja 4 keleiviniai traukiniai.

    2006 m. patvirtintas Adutiškio herbas.

  • Agluonėnai kaimas

    Agluonėnai – kaimas Klaipėdos rajone, kairiajame Minijos intako Agluonos krante, 6 km į šiaurės rytus nuo Priekulės. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

    Kaime stovi aukščiausias Klaipėdos rajono Bobės ąžuolas, prie Agluonos 1989 m. pradėtas sodinti Lietuvininkų ąžuolynas. Etnografinė sodyba, kurioje yra įrengtas muziejus. Yra sutvarkytos Agluonėnų senosios kapinės. Veikia Agluonėnų pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1958 m.), darželis „Nykštukas“, paštas. Agluonėnų seniūnijai priklausomam Vanagų kaime stovi Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri pastatyta 1909 m.

    Istorija


    Pirmą kartą gyvenvietė paminėta 1540 m. Klaipėdos valsčiaus gyventojų mokesčių knygoje, 1736 m. atidaryta pradinė mokykla. 1758 m. pirmąkart pažymėta J. Enderšo sudarytame Prūsijos žemėlapyje. Nuo 1907 m. pro Agluonėnus maršrutu Klaipėda – Pėžaičiai pradėjo kursuoti siaurasis traukinukas. Prie Lietuvos Agluonėnai kartu su Klaipėdos kraštu, prijungti 1923 m. Nuo 1950 m. „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio centrinė gyvenvietė.

    1958 m. įsteigta biblioteka, vaikų darželis-mokykla, kultūros namai. Sovietmečiu kaime buvo įrengtas muziejus, veikiantis ir dabar.

    2013 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-1513 patvirtino Agluonėnų herbą.

  • Akademija miestelis Kaunas

    Akademija – miestelis Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, į vakarus nuo Kauno, prie vakarinio Kauno lanksto. Akademijos seniūnija.

     

    Pavadinimo kilmė


    Rytinėje Akademijos gyvenvietės dalyje (iki 1999 m. priklausiusioje Noreikiškėms) yra Aleksandro Stulginskio universitetas, ilgą laiką vadintas Lietuvos žemės ūkio akademija, iš kur ir kilo gyvenvietės pavadinimas.

     

    Istorija

     

    1945 m. nutarus Žemės ūkio akademiją perkelti į Kauną, 1946 m. pradžioje jai perduota Noreikiškių tarybinio ūkio dalis kaip studentų gamybinio mokymo bazė. Daugėjant studentų patalpos Kaune tapo ankštos, be to, buvo keblu studentus vežioti į gamybinį ūkį. 1957 m. Noreikiškių kaime pradėti statyti Lietuvos žemės ūkio akademijos du mokomieji korpusai, 4 bendrabučiai, 1963 m. ir Lietuvos žemės ūkio akademijos gyvenvietė (oficialus pavadinimas), kurioje apsigyveno daugelis akademijos darbuotojų. 1964 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos persikėlė į naujas patalpas. 1969 m. patvirtintas jos ir gyvenvietės bendrasis plėtros planas su daliniais pakeitimais įvykdytas iki 1989 m. Pastatyti dar 2 mokomieji korpusai, 5 bendrabučiai.

    Miestelis įkurtas 1999 m. kovo 23 d. LR Vyriausybės nutarimu iš Ringaudų ir Noreikiškių kaimų dalių. 2009 m. patvirtintas Akademijos herbas.

  • Akademija miestelis Kėdainiai

    Akademi­ja – miestelis Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, Dotnuvėlės kairiajame krante, prie plento 144 Jonava–Kėdainiai–Šeduva. Akademijos seniūnaitija.

    Yra Lietuvos žemdirbystės institutas, žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Akademijos gimnazija, biblioteka, paštas


    Istorija


    Nuo XVI a. žinomas Dotnuvos dvaras, priklausęs Izakovskiams. 1911 m. P. Stolypino dvare įsteigta vidurinė žemės ūkio mokykla, 1911–1914 m. pastatyti centriniai mokyklos rūmai, mokytojų ir studentų gyvenamieji namai. 1919 m. dvare atidaryta žemės ūkio ir miškų mokykla, 1922–1927 m. žemės ūkio technikumas. 1922 m. čia įkurta pirmoji Lietuvoje augalų selekcijos stotis (įkūrėjas Dionizas Rudzinskas). 1924–1945 m. veikė Žemės ūkio akademija, prie jos išaugusią gyvenvietę imta vadinti Akademija. 1923 m. greta selekcijos stoties įkurta lauko bandymų, 1927–1939 m. augalų apsaugos stotis. 1938–1940 m. veikė sodininkystės ir daržininkystės stotis. 1944 m. vokiečiai susprogdino akademijos rūmus. 1946 m. akademija perkelta į Kauną, bet miestelio vardas išliko.

    1923 m. 49 technikumo šaulių būrio nariai dalyvavo išvaduojant Klaipėdą. Šiam žygiui atminti 1928 m. parke pastatytas paminklas, išlikęs iki šiol. 1925 m. katalikams atiduota stačiatikių cerkvė, statyta Rusijos imperijos laikais, sovietinės okupacijos metais bažnyčia nugriauta.

  • Akmenynė kaimas

    Akmenynė – kaimas Šalčininkų rajono savivaldybės rytuose, prie kelio Šalčininkai–Turgeliai, 11 km į šiaurės rytus nuo Šalčininkų. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Yra medinė Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia (pastatyta 1928 m.), Akmenynės mokykla-daugiafunkcis centras, Turgelių vid. mokyklos pagrindinio ugdymo skyrius, biblioteka, kultūros namai, paštas

  • Alanta miestelis

    Alanta (arba Alunta) – miestelis Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, 15 km į šiaurės vakarus nuo Molėtų, Virintos dešiniajame krante, prie Alantos žiočių. Miestelis išsidėstęs prie kelio  119  Molėtai–Anykščiai . Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras.

     

    Istorija

     

    Alantą 1436 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis padovanojo Kristinui Astikui už nuopelnus kovoje su Švitrigaila. XVI a. pradžioje pastatyta katalikų bažnyčia. 1581 m. Steponas Batoras padovanojo vengrų kariuomenės Lietuvoje vadui Gasparui Bekešui. 1598 m. surašytas Alantos dvaro inventorius. 1598–1828 m. priklausė Radviloms, vėliau, iki Pirmojo pasaulinio karo – dvarininkams Pomarnackiams.

    Apie 1504 m. pastatyta katalikų bažnyčia, kuri nuo 1581 m. iki XVII a. vidurio priklausė evangelikams reformatams. Nuo XVIII a. pabaigos iki 1863 m. sukilimo veikė parapijinė mokykla, 1864–1915 m. – valdinė pradžios mokykla. 1944–1950 m. veikė progimnazija, nuo 1950 m. Alantos vidurinė mokykla.

    1919 m. Alantos apylinkėse vyko lietuvių kovos su bolševikais ir lenkais. 1930 m. įkurta pieninė, 1937 m. – biblioteka. 1953 m. įsteigti senelių globos namai, kultūros namai, 1954 m. įkurta ligoninė, ambulatorija, vaistinė.

    Būdama reikšmingų kelių sankryžoje, Alanta nukentėjo daugelio istorinių įvykių metu: atremiant priešų puldinėjimus iš vakarų ir rytų, per švedų kariuomenės žygį, Napoleono armijos puolimo ir traukimosi metu, per 1831 m. ir 1863 m. sukilimus, Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. 1941 m. birželio 24 d. Alantoje suaktyvėjo partizanai. Pirmiausia jie iškėlė trispalvę. Būrys buvo negausus, jam trūko ginklų. Birželio 25 d. susirėmė su Raudonąja armija nuo Ukmergės, 2 partizanai žuvo, 1 mirtinai sužeistas. Popiet, apie 14 val. miestelyje pasirodė vokiečiai. 1944 m. lapkričio 29 d. miestelį buvo užėmę Lietuvos partizanai. 1950–1994 m. Alantos apylinkės centras.

  • Alionys kaimas

    Alionys (arba Alionys I) – kaimas Širvintų rajono savivaldybėje, 11 km į rytus nuo Širvintų. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Yra medinė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, pastatyta 1794 m., rekonstruota 1932 m., Alionių pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas.

    2 km į rytus nuo kaimo yra Alionių telmologinis draustinis – spanguolynas, jame – ežeras Alys, pagal kurį ir pavadinta gyvenvietė, plyti Alionių pelkė, apylinkėse driekiasi Alionių miškai.

  • Alizava miestelis

    Alizava – miestelis Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, į pietvakarius nuo Pandėlio, Pyvesos dešiniajame krante, prie kelių Kupiškis – Kupreliškis ir Pandėlys – Salamiestis sankryžos. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras.

    Stovi Alizavos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

     

    Istorija

     

    Nuo XVI a. apylinkės priklausė Zasinyčių dvaro valdoms, o miestelis kilo iš Kalkėnų (dar Kalkelio, Kalkiemio ar Kalnakiemio) kaimelio, minimo nuo 1690 m. Iki XVIII a. pabaigos gyvenvietė vadinta Pakape, greičiausiai dėl to, jog buvo tik kapinės ir smuklė.

    1793–1794 m. vietinis dvarininkas Antanas Koscialkovskis savo lėšomis pastatydino medinę bažnyčią, o kuriamą bažnytkaimį pavadino sūnaus Aloyzo garbei. 1894 m. nukentėjo nuo gaisro. Nuo XIX a. pabaigos gyvenvietė jau vadinama miesteliu. 1910–1949 m. veikė pradžios mokykla, 1950–1957 m. septynmetė mokykla. 1926 m. tapo parapijos centru.

    1941 m. Birželio sukilimo metu susikūrė partizanų būrys, veikęs iki 1951 m.

    Pirmieji kolūkiai („Aušra“, „Raudonasis švyturys“, „Rytojus“) Alizavoje ir apylinkėse įkurti 1949 m. Jau kitais metais visi sujungti į Alizavos kolūkį. 1981 m. prijungtas „Naujo gyvenimo kolūkis“. Egzistavo iki 1991 m., kolūkio centrinė gyvenvietė.

  • Alovė miestelis

    Alovė – miestelis Alytaus rajone, keli kilometrai į pietryčius nuo kelių 128 Naujieji Valkininkai–Daugai–Alytus ir 129 Antakalnis–Jieznas–Alytus–Merkinė  sankryžos. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras.

    Stovi Alovės Švč. Trejybės bažnyčia (perstatyta 1802 m.), Alovės pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas

     

    Geografija


    Pietuose telkšo Alovės ežeras, iš kurio ištekantis Alovės upelis (dešinysis Nemuno intakas) teka pro gyvenvietę. Anksčiau Alovę sudarė Baltoji Alovė (arčiau kelio) ir Raudonoji Alovė (kitame ežero krante).


    Pavadinimo kilmė

     

    Manoma, kad gyvenvietei pavadinimą suteikė greta telkšantis Alovės ežeras. Alovės upelis tikriausiai lemiamos įtakos neturėjo. Gyvenvietė įkurta susijungus Raudonosios Alovės ir Baltosios Alovės (arba tiesiog Alovės) kaimams. Šie kaimai nuo XIX a. taip vadinosi pagal dviejų skirtingų dvarininkų palivarkus – vieno trobesiai buvo baltos spalvos, kito (ant ežero kranto) – raudonos. Dabar telikusios palivarkų sienos.

    Miestelio vardas daug kartų keitėsi: 1692 m. minima Holawa, XIX a. pradžioje Olawa, 1869–1914 m. Aleksandrava, 1911–1917 m. Alavė, nuo 1920 m. Alovė.


    Istorija

     

    Vietovėje žmonių gyventa jau prieš 2000 metų.

    Alovėje XV a. buvo įsikūrusi Ldk Alovės pilis ir Alovės dvaras, kuriame 1690 m. mirė iš Alovės kilęs Ldk kancleris Marcijonas Aleksandras Oginskis. 1697 m. čia jau buvo medinė bažnyčia. 1866 m. įsteigta pradinė mokykla.

    Sovietinės okupacijos metais buvo Alovės kolūkio centrinė gyvenvietė. 1955 m. prie buvusių dvaro rūmų rastas Alovės lobis. 1970 m. rugsėjo 30 d. Alovės miestelis sujungtas su Alovės ir Raudonosios Alovės kaimais ir jungtinė gyvenvietė pavadinta Alovės kaimu – taip Alovė neteko miestelio vardo.

    2008 m. patvirtintas Alovės herbas.

  • Alsėdžiai miestelis

    Alsėdžiai – miestelis šiaurės rytinėje Plungės rajono savivaldybės teritorijos dalyje, prie Sruojos upės, 20 km į šiaurės rytus nuo Plungės.

    Seniūnijos ir parapijos centras. Miestelis radialinio plano, padalintas į 4 seniūnaitijas – Alsėdžių pietinę, Alsėdžių rytinę, Alsėdžių šiaurinę ir Alsėdžių vakarinę, kurioms priskirti ir aplinkiniai seniūnijos kaimai.

    Veikia vidurinė mokykla, paštas, biblioteka. Alkos kalno kalvoje stovi Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia (1793 m.) ir varpinė (XVIII a. pab.). Miestelyje yra kapinės, stūkso piliakalnis (vadinamas Žvėrinyčia), aptiktas X–XIII a. kapinynas. Už 5 km į pietus telkšo Alsėdžių ežeras. Prie Alsėdžių yra molio telkinys.

     

    Pavadinimo kilmė

     

    Manoma, kad Alsėdžiai – kuršiškas vietovardis, XIII a. tartas *Alisē(i)dei. Miestelio pirmasis dėmuo al- greičiausiai sietinas su veiksmažodžio „alėti“ (tekėti, varvėti) šaknimi, kuri būdinga kai kuriems vandenvardžiams (ežeras Alys, upė Alantas ir kt.). Antrasis dėmuo -sėdžiai siejamas su veiksmažodžiu „sėdėti“ (kaip ir Medsėdžiai, Traksėdžiai ir kt.), kuris be savo pagrindinės reikšmės dar gali reikšti ir „būti kur nors, kur nors laikytis ar gyventi“. Todėl pirminė Alsėdžių reikšmė galėjo būti „gyvenantys prie kokio vandens (ežero ar upės), kurio pavadinimas panašus į Alys“ arba tiesiog „gyvenantys prie vandens (balos, upės ar ežero)“.

    Alsėdiškiams taip pat žinomas padavimas apie miestelio vardo kilmę. Kartą į Alsėdžius atsitiktinai užklydęs keliauninkas. Norėdamas sužinoti, kur atsidūrė, pastarasis paklausė pakelėj sėdinčio senuko: „Kuokė če vėita?“, kas bendrine kalba reikštų – kokia čia vieta? Senukui gi pasigirdę, kad teiraujamasi, ką jis čia veikiąs: „Kon če veiki?“. Į tai senolis atsakęs: „Al siedu“, kas reiškia – nagi sėdžiu. Nuo to laiko miesteliui prigijęs Alsiediu (Alsėdžių) vardas. Čia reikėtų paminėti, kad vietiniai žemaičiai miestelio pavadinimą taria – Alsiedē.

     

    Istorija


    Archeologiniai radiniai rodo žmones šioje vietoje gyvenus mezolito laikais. Gyvenvietė išaugo iš papilio prie piliakalnio, pirmą kartą paminėta kryžiuočių kronikose 1253 m. (kaip Aliseiden, Alizeyde), buvo istorinėje Ceklio žemėje. Manoma, kad pagrindinė gyvenvietės vieta buvo į pietus nuo piliakalnio, vakariniame Sruojos krante, prie kelio į Žarėnus, Medininkus (Varnius), Gandingą.

    1421 m. Alsėdžių valsčių Vytautas priskyrė Medininkų vyskupui, nuo 1465 m. Žemaičių vyskupo pagrindinė rezidencija, tik 1850 m. vyskupas Motiejus Valančius ją perkėlė į Varnius. XIX a. viduryje vyskupų rezidenciją nusavino carinės Rusijos valdžia. 1475–1476 m. vyskupas Baltramiejus Svirenkavičius pastatė bažnyčią, įkūrė parapiją. XV a. pabaigoje – XVI a. prie rezidencinio dvaro išaugo miestelis.

    Alsėdžiai pažymėti 1526 m. B. Vapovskio ir 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiuose. 1702 m. suteikta prekymečio, 1790 m. dviejų prekymečių privilegija. XX a. pradžioje sudegė dvaras, 1930 m. birželio 21 d. – didelė miestelio dalis. 1912 m. atidarytas paštas, veikė iki 1915 metų. 1924 m. paštas atidarytas vėl, su nedidele pertrauka 1944 m. veikia iki šiol. Iki XX a. vidurio miestelyje gyveno daug žydų. Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.

    2003 m. patvirtintas Alsėdžių herbas.

  • Alšėnai kaimas

    Alšėnai – kaimelis Kauno rajone, į vakarus nuo vakarinio Kauno lanksto.

  • Andrioniškis miestelis

    Andrioniškis – miestelis Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio 175 Pagojė–Sedeikiai–Viešintos–Nociūnai, dešiniajame Šventosios krante prie Griežos žiočių. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Andrioniškio dešinioji ir Andrioniškio kairioji).

    Stovi Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1935 m.)


    Istorija


    Miestelis pažymėtas kaip Androuichka Alvin Jewett Johnson žemėlapyje, 1864 m.

    Andrioniškis pirmąkart minimas 1672 m. Pienionių seniūnijos inventoriuje. Nors V. Raudeliūno ir R. Firkovičiaus sudarytoje „Biržų dvaro teismo knygos (1620–1745)“ (Vilnius, 1982) yra pateikti duomenys, kad 1620 m. Andrioniškis vadintas Jendraniszki. 1726 m. pastatyta katalikų bažnyčia, 1935 m. pastatyta nauja, 1936 m. įsteigta parapija.

    Per 1830–1831 m. 1831 m. sukilimą Andrioniškio-Svėdasų miškuose sukilėlių vadai buvo įsteigę Karinį lietuvių komitetą. Andrioniškio apylinkės išgarsėjo per 1863 m. sukilimą. 1863 m. vasarą netoli Andrioniškio esančiame Ramuldavos miške, Terezboro dvare, sukilėliai įsirengė karinę stovyklą. Apie du mėnesius sukilėlių vadai čia mokė naujokus kautynių meno. Stovykloje tuo metu laikėsi apie 2500 sukilėlių, daugiausia valstiečių. Čia buvo suformuoti 9 sukilėlių būriai, paskirti jų vadai. Iš čia sukilėliai pasidalinę į tris junginius, kuriems vadovavo Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius ir Boleslovas Kajetonas Koliška išvyko kautis už Lietuvos laivę.

    Lietuviško rašto draudimo metais Andrioniškio apylinkėse buvo platinama lietuviška spauda, veikė slaptos lietuviškos mokyklos. Griežionėlių kaime, Didžiulių sodyboje, buvo įrengtas slaptas lietuviškų spaudinių sandėlis. Iš jo knygnešių ir sodybos šeimininkų pagalba lietuviškos knygos, laikraščiai, kalendoriai buvo platinami po visą Šiaurės Lietuvą.

    1905 m. kilus revoliucijai Rusijoje ir tautiniam judėjimui Lietuvoje, Andrioniškio parapijos žmonės atvirai stojo prieš tautinę priespaudą reikalaudami panaikinti lietuviškų mokyklų ir rašto draudimą. Andrioniškio miškuose susirinko apie 50 vyrų būrys. Rugsėjo 30 d. buvo užimta Andrioniškio valsčiaus raštinė. Gruodžio 2 d. apie 100 (pagal Bronių Kviklį net 1000) susirinkusių andrioniškiečių gyventojų sueigoje pirmu punktu nusprendė nušalinti valsčiaus raštininką Ancutą, atsisakyti išlaikyti valsčiaus paštą, nemokėti mokytojui, kol vaikai nemokinami lietuviškai. Netrukus rusų kareiviai, vadovaujami pristavo Orlovo, įsiveržę į Andrioniškį ėmė visus žiauriai mušti. Po to daug gyventojų buvo suimta ir ištremta į Rusijos gilumą, tarp jų Stanislovas, Antanas ir Vytautas Didžiuliai. Okupantų atstovams buvo atkeršyta – Orlovą nušovė keliais šūviais pakelėje į Kavarską ir paliko pelkėje su užrašu „Šuniui šuniška mirtis“. 1906 m. gegužės 21 d. nukautas ir Ancuta.

    1919–1920 m. nepriklausomybės kovose dalyvavo nemažas būrys andrioniškiečių. Per 1919 m. gegužės 27 d. kautynes su Raudonosios armijos daliniais miestelį išvadavo Lietuvos kariuomenė. Trys Andrioniškio parapijos gyventojai – šauliai Antanas Meškeliūnas, Jonas Budrevičius, Antanas Žarskus 1920 m. lapkričio 21 d. žuvo susidūrime Troškūnuose su lenkų raiteliais. Majoras Adolfas Zubavičius iš Pagriežių kaimo nepriklausomybes kovose prieš lenkus vadovavo šarvuotam Lietuvos kariuomenės traukiniui „Gediminas“.

    XIX a. pab. - XX a. pr. Andrioniškis buvo valsčiaus centras. 1931 m., daugumai gyventojų išsikėlus į vienkiemius, Andrioniškio valsčius prijungtas prie Anykščių valsčiaus ir Andrioniškis (Indrioniškis) liko tik seniūnijos centras.

    1929 m. prie miestelio nukrito Andrioniškio meteoritas.

    1941 m. Birželio sukilimo dienomis 43 Andrioniškio parapijos gyventojai įsijungė į partizanų būrį, kovojusį prieš sovietinius okupantus. Andrioniškio partizanų būrys buvo vyriausias Utenos apskrityje – amžiaus vidurkis buvo 34,8 metų.

    Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, andrioniškiečiai aktyviai įsijungė į ginkluotą pasipriešinimą. 1945 m. sausio mėnesį NKVD kariuomenė Andrioniškio apylinkės Grumbinų, Butkiškio, Sedeikių, Plikiškių, Šilagalių kaimuose degino sodybas ir nužudė virš 20 taikių gyventojų. Absoliuti dauguma vietos gyventojų rėmė Lietuvos partizanus. Andrioniškis buvo vadinamas partizanų sostine.[reikalingas šaltinis] Greta miestelio, Jovaišų sodyboje Butkiškio kaime veikė Algimanto apygardos ir visos Aukštaitijos partizanų štabas. Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vienkiemyje prie Andrioniškio, veikė Algimanto apygardos partizanų štabo leidinių spaustuvė.

    Po Antrojo pasaulinio karo Andrioniškis tapo apylinkės centru. 1977 m. ši apylinkė prijungta prie Viešintų apylinkės. 1950–1992 m. Andrioniškis - kolūkio centrinė gyvenvietė.

    1997 m. vasario 26 d. Anykščių rajono taryba nusprendė atkurti Andrioniškio seniūniją. Tai buvo padaryta 1998 m. Į seniūniją įėjo Andrioniškio miestelis, 26 kaimai ir 7 viensėdžiai. Nuo 2009 m. seniūnijoje veikia 6 seniūnaitijos.

    2011 m. patvirtintas Andrioniškio herbas.

  • Antalieptė miestelis

    Antalieptė – miestelis Zarasų rajone, prie kelio 178 Bradesiai–Dusetos–Daugailiai, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Seniūnijos centras, Antalieptės seniūnaitija.

     

    Pavadinimo kilmė

     

    Заантолепцы vardu gyvenvietė minima maždaug nuo 1580–1620 metų. Konstantinas Jablonskis 1934 m. sudarydamas leidinį „XVI amžiaus Lietuvos inventoriai“ patalpino „Užantalieptėnų ūkininkų sarašą“. Tai dokumentas, kuriame pirmą kartą paminėta Antalieptė. Pagal naujai surastus duomenis, Antalieptė pirmą kartą paminėta 1600 m. Ukmergės pavieto teismo knygose. Manoma, kad anksčiau gyvenvietė vadinta Lieptine. Dabartinis pavadinimas sudarytas iš lietuvių kalbos šiaurės rytų tarmėms būdingo priešdėlio anta- ir šaknies liept-. Tai leidžia manyti, kad kaimas kūrėsi prie liepto. Ši versija pakankamai įtikinama, kadangi Antalieptė yra prie Šventosios upės, paupyje, kur kažkada tikriausiai galėjęs būti lieptas. Todėl medinis lieptas yra pavaizduotas ir Antalieptės herbe.

    Liaudyje pasakojama, kad čia gyvenęs darbštus vienuolis Antanas, kuris per upę pastatęs lieptą. Žmonėms buvę labai patogu ir jį ėmė vadinti Antano lieptu. Vėliau taip imta vadinti vienuolių sodybą, pagaliau ir vietovę.

    Kita legenda pasakoja, kad kadaise čia žygiavęs kareivių būrys. Išalkę ir pavargę kariai sustoję pailsėti, o ši vieta jiems labai patikusi. Tada nutarta apsistoti čia kelioms dienoms. Jie nukirtę keletą medžių ir per Šventąją pasidarę lieptą, kuriuo pereidavę į kitą krantą, kur žvejodavę. Grįžusius į būrį karius kiti klausdavę, kur jie buvę. „Ant to liepto“ – atsakydavę paklaustieji. Taip ir kilęs gyvenvietės vardas.

     

    Istorija

     

    Gyvenvietė žinoma nuo XVI a. vidurio. Antalieptėje į Šventąją įteka Šavaša, prie kurios yra XVII a. pagonių šventyklos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu. Tai vienintelė Rytų Lietuvoje išlikusi nesugriauta pagonių šventykla. Antalieptės vietovė pradedama minėti nuo 1600 m. Ukmergės pavieto teismų knygose.

    1620 m. priklausė grafams Berlič-Strutinskiams (lenk. Berlicz Strutyński), kilusiems iš Strutynės (ukr. Нижній Струтинь, lenk. Strutyń Niżny) dvaro dabartinėje Vakarų Ukrainoje, į pietryčius nuo Lvovo. Nuo 1675 m. Antalieptė turėjo miestelio teises, turgaus ir prekymečio privilegijas. Tuo metu pastatyta ir pirmoji Antalieptės bažnyčia. XVIII a. apsistojo karmelitai, pastatę vienuolyną. 1732–1760 m. Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio lėšomis pastatyta vėlyvojo baroko Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Po ja erdvus trijų navų rusys, remiamas masyvių kolonų. Navose būta dvylika kriptų, kuriose buvo palaidoti fundatoriai Strutinskiai, grafai, kilmingi bajorai ir vienuoliai.1790–1810 m. Antalieptė ir Balčių dvaras pagal palikimą priklausė bajorams Korsakams, 1810–1831 m. grafui J. Tiškevičiui. Po 1831 m.sukilimo carinės valdžios įsakymu bažnyčia buvo uždaryta, jos turtas išvežiotas į 13 aplinkinių bažnyčių, vienuoliai iš Antalieptės iškraustyti, Fundatoriaus Juozapo Strutinskio portretas buvo nuvežtas į jo tėvoniją ir perduotas Utenos bažnyčiai, ten per 1879 m. gegužės 31 d. gaisrą sudegė.

    1846–1850 m. pagal architekto T. Tišeckio projektą bažnyčia perdirbta į stačiatikių cerkvę, ji įgijo dabartinį vaizdą. Bažnyčios kriptoje palaidoti bažnyčios fundatoriai. Bažnyčios šventė – gegužės 3 diena.

    Antalieptėje gimė Vyčio kryžiaus ordininkas,Lietuvos kariuomenės majoras Petras Šeštakauskas. XIX a. pabaigoje vienuolynas atiteko stačiatikiams, po I pasaulinio karo – katalikams. XX a. tarpukariu vienuolyne įkurdinta mergaičių žemės ūkio mokykla, tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas. 1924 m. vandens malūne įrengta elektros stotis, kurios energija naudojosi keli miesto gyventojai. 1920–1962 m. buvo vaikų namai (iškelti į Antazavę), 1958–1976 m. žemės ūkio technikumas.

    Sovietmečiu buvo Padusčio kolūkio centrinė gyvenvietė. 1958 m. gegužės 15 d. Antalieptei suteiktas miesto tipo gyvenvietės statusas, panaikintas 1976 m. rugsėjo 29 d. 1959 m. užvenkus Antalieptės marias, pastatyta Antalieptės hidroelektrinė.

    2000 m. patvirtintas Antalieptės herbas, miestelis turi ir savo vėliavą.

  • Antašava miestelis

    Antašava – miestelis Kupiškio rajone, 13 km į šiaurės vakarus nuo Kupiškio, 9 km į pietus nuo Vabalninko, šalia kelio 124 Kupiškis–Vabalninkas–Biržai, Pyvesos dešiniajame krante. Dešiniuoju pakraščiu teka Trakelio upelis. Seniūnaitijos centras. Stovi Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia.

     

    Pavadinimo kilmė

     

    Iki XVIII a. pabaigos gyvenvietė buvo žinoma kaip Papyvesys. Tačiau kai Antašavos dvaras priklasė H. Antašauskui – pagal jo pavardę imtas vadinti ir miestelis.

     

    Architektūra

     

    Miestelyje 1812–1816 m. pastatyti Antašavos dvaro rūmai ir lauko akmenų svirnas, kuriuos H. Antoševskio užsakymu suprojektavo Mykolas Angelas Šulcas. Rūmai – klasicistinio stiliaus dviaukštis, stačiakampio plano pastatas. Išliko mažai pakeistas salės ir miegamojo interjeras. Sodybą supa parkas.

    Dar 1811–1812 m. pastatytas klebonijos pastatas, kurį taip pat suprojektavo M. Šulcas. Yra medinė Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia, pastatyta 1862 m. Dviejų bokštų, turi baroko bruožų. Šalia jos – mūrinė varpinė su 3 varpais. Taip pat žinoma kapinių koplyčia su vartais (architektūros paminklas).

     

    Istorija


    Iki XX a.


    Ilgą laiką (nuo 1595 m.) buvo minimas Papyvesių dvaras, bajorkaimis. XVIII a. LDK poručikas Hiacintas Antoševskis (Antašauskis) ėmė supirkinėti bajorų žemes. 1782 m. ir 1784 m. supirkęs dalį bajorų palivarkų, pavadino dvarą Antašava. Siekdamas jį paversti miesteliu, Hiacinto iniciatyva nutiestas kelias į Kupiškį, pastatyti tiltai ir pakelės karčemos. 1793 m. buvusiose kapinėse pastatė koplyčią, 1811–1816 m. – naujus dvaro rūmus, įrengė parką. Tolesnį plėtimąsi sustabdė 1812 m. karas, H. Antoševskio liga ir mirtis. Palikuonių neturėjo, o dvarą paveldėjo brolvaikis Kazimieras.

    1850 m. miręs K. Antoševskis viską paliko savo šeimai: sūnums Adomui, Stanislovui, Kazimierui, Sigizmundui, Jonui, Bronislovui, Aleksandrui, Antanui, Viktorui, Eugenijui, dukrai Evelinai ir žmonai Rozinai Koriznaitei. Nemažai miestelio ir jo apylinkės gyventojų dalyvavo 1863 m. sukilime, didžiausią dalį subūrė Eliziejus Liutkevičius. 1863 m. lapkričio 11 d. ties Daršiškiais įvyko mūšis su Rusijos kariuomene, kurio metu žuvo nemažai sukilėlių ir pats V. Liutkevičius, dalis buvo ištremti, tarp jų ir K. Antoševskio sūnūs Jonas ir Aleksandras. Jiems priklausęs turtas 1865 m. gruodžio 10 d. buvo konfiskuotas caro, likusi dalis – sekvestruota, tačiau vėliau sekvestras buvo panaikintas. Dvaro reikalais tada rūpinosi Rozina ir jos sūnūs. 1873 m. galiausiai perduota konfiskuota dalis savininkams ir broliai pasidalijo palikimą. Antašavos dvaras atiteko Kazimierui Mečislovui Antoševskiui, kuris jį įkeitė Vilniaus žemės bankui. Vėliau dvaro rūmai ir likusi žemė buvo parduota Stanislovui Šimoniui.


    Nuo XX a.

    1904 m. mirus S. Šimoniui, dvarą paveldėjo vaikai Petronėlė Durasevičienė ir Juozapas, kurie jau 1911 m. dvarą padalino į 5 dalis ir pardavė. 1926 m. buvo dar kartą perdalintas. 1940–1941 m. miestelyje veikė antisovietinis pogrindis, o pokario metais veikė kapitono Albino Tindžiulio-Dėdės vadovaujami partizanai. Žuvus Dėdei, toliau vadovavo Povilas Laužikas-Liudas.

    1949 m. Uoginiuose atidaryta mokykla, kuri tais pačiais perkelta į Antašavą, Povilo Brazdžiūno namus. 1950 m. perkelta į dvaro rūmus ir išbuvo iki 1997 m., kai buvo perkelta į rekonstruotą vaikų darželio pastatą. 1961 m. reorganizuota į aštuonmetę, 1986 m. – devynmetę (nuo 1993 – pagrindinė).

  • Ašminta kaimas

    Ašminta – kaimas Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, 6 km į šiaurės rytus nuo Prienų. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Yra paštas. Kaimo pakraščiu teka Nemuno intakas Ošvenčia, nuo kaimo prasideda Nemuno kilpų regioninis parkas. Kaime išlikęs Ašmintos dvaras ir parkas.


    Istorija


    Ašminta minima nuo 1609 metų, kai Prienų ir Birštono valdytojas G. Horvatas šią gyvenvietę, dvarą ir 33 valakus žemės užrašė bažnyčiai. Iš pradžių vadinosi Paašvinta ar Paašminta (pagal Ošvenčios upelį). Ašmintos dvaras priklausė įvairiems savininkams. Valdant Miuleriui pastatyti nauji dvaro rūmai, vandens malūnas, įveistas parkas.

    XX a. pokariu apylinkėse vyko mūšiai tarp sovietų ir partizanų. Ašmintiškiai kovojo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinėje. 2006 m. patvirtintas Ašmintos herbas.

  • Aukštadvaris miestelis

    Aukštadvaris – miestelis Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio A16 Vilnius–Prienai–Marijampolė, 60 km į vakarus nuo Vilniaus. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Urbanistikos paminklas.

    Miestelyje stovi Kristaus Atsimainymo (nuo 1913 m.) ir Šv. Dominyko bažnyčios, Šv. Dominyko vienuolynas. Yra Aukštadvario regioninio parko direkcija. Išlikęs XIX a. Aukštadvario dvaras su parku ir tvenkiniais, veikia Aukštadvario vidurinė mokykla, biblioteka, paštas.

     

    Geografija


    Miestelis įsikūręs Verknės aukštupio dešiniajame krante, ties Pilaitės ežeru Aukštadvario moreniniame masyve Dzūkų aukštumoje. Miestelio pietryčiuose Verknė užtvenkta, sudaro Aukštadvario tvenkinį. Dėl daugybės kalvų (iki 250 m) ir ežerų Aukštadvario apylinkės yra vienos gražiausių Lietuvoje. Į šiaurės vakarus nuo Aukštadvario yra valstybinis gamtos paminklas – Velnio duobė. Netoli nuo Aukštadvario yra Verknės ir Strėvos ištakos. Įkurtas Aukštadvario draustinis. Stūkso Kartuvių kalnas.

     

    Pavadinimo kilmė

     

    XIV a. prie Pilaitės kalno ėmė kurtis gyvenvietė, iki XV a. žinoma kaip Navininkai (pagal Navos ežerą).

    Kadangi miestelis ėmė kurtis aplink kunigaikščių dvarą, kuris buvo įsikūręs ant piliakalnio (aukštas dvaras), todėl jis imtas vadinti kaip Aukštadvarys (arba Aukštdvarys). XVIII a. lotyniškuose raštuose Aukštadvaris vadintas Alta Aula

     

    Istorija

     

    Žmonių čia gyventa jau III–I tūkstantmetyje pr. m. e. X–XIV a. ant piliakalnio buvo medinė pilaitė (vadintas Pilaitės kalnu), prie jos ėmė kurtis Navininkų gyvenvietė. Nuo XVI a. pradžios Aukštadvaris žinomas kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaras. 1518 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Žygimantas II Senasis atidavė Aukštadvarį pabėgusiam iš Maskvos Jonui Lackiui, su kuriuo iš Rusijos atkeliavo ir nemažai sentikių. XVI–XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras. 1569 m. rugpjūčio 9 d. gavo miestelio teises. Jono palikuonis, 1640–1646 m. Žemaičių seniūnas Jonas Alfonsas Liackis 1629 m. liepos 3 d. sudarytu aktu pastatydino mūrinę bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. Dominikonai įsteigė čia pradinę mokyklą, kuri nemažai prisidėjo prie šios apylinkės sulenkinimo, nes Aukštadvaris virto lyg nutautusia sala grynai lietuviškose apylinkėse.

    1748 m. Aukštadvariui suteikta privilegija rengti turgus ir prekymečius. Nuo XIX a. pradžios iki 1940 m. prie dvaro veikė žuvininkystės ūkis. 1832 m. caro valdžia vienuolyną ir mokyklą uždarė. 1864 m. Įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1866 m. uždarytoje bažnyčioje įsikūrė cerkvė, vienuolyno pastatuose – kareivinės; panaikinta parapija. 1919 m. bažnyčia grąžinta katalikams.

    XIX a. miestelis priklausė dvarininkams Malevskiams. 1913 m. pastatyta nauja bažnyčia, atkurta parapija. 1918–1940 m. veikė progimnazija, 1940–1949 m. gimnazija, 1923–1927 m. – dvimečiai mokytojų kursai, 1923–1941 m. buvusiuose vienuolyno rūmuose – mergaičių žemės ūkio mokykla, 1959–1980 m. – žemės ūkio technikumas, 1980–1989 m. vidurinė profesinė technikos mokykla, nuo 1994 m. veikia VšĮ Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro skyrius.

    Iki Antrojo pasaulinio karo miestelyje veikė sinagoga, buvo 8 mūro gyvenamieji namai, visi kiti mediniai. Veikė garinis ir vandens malūnai, vidurinė 4 klasių mokykla, mergaičių ūkio mokykla, keturių komplektų pradžios mokykla, pašto agentūra, vaistinė.

    1959–1960 m. suformuotas Aukštadvario tvenkinys. 1950–1992 m. tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė, rezidavo rajono agronomas, rajono mokyklų inspektorius, veterinaras.

    2008 m. patvirtintas Aukštadvario herbas.

  • Aukštaitija

    Lietuvos etnografinis regionas AUKŠTAITIJA

    Aukštaičių žemės (dabartinė šiaurrytinė-rytinė Lietuvos dalis) – pirminis Lietuvos valstybės branduolys. Apie XI a. šiose žemėse susikūrė Lietuvos kunigaikštystė,  kuri sėkmingai plėtodama politinę diplomatiją, XII a.  tapo galingiausia baltų kunigaikštyste.

    Pirmą kartą aukštaičiai paminėti Petro Dusburgiečio kronikoje, kalbant apie kunigaikščio Vytenio kovas ginant ir stiprinant kunigaikštystės teritoriją (1294 – 1300 m.) - Austechia, terra regis Lethowie (Aukštaitija, lietuvių karaliaus žemė).

    Aukštaitija - didžiausias Lietuvos etnografinis  regionas. Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo margumu, kadangi yra paveldėjusi trijų didelių etninių darinių – Sėlos, Nalšios ir Žiemgalos palikimą.

    Šio krašto tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos  - sutartinės. Šios dainos yra išlaikiusios archajišką muzikinę ir poetinę formą. Sutartinių dermės liudija seną kilmę, o tobula polifoninė kalba – aukštą to meto muzikinę kultūrą. Sutartinės – išskirtinis reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulio folkloristikoje. Greta vokalinės muzikos aukštaičiuose gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija.

  • Avižieniai kaimas Vilnius

    Avižieniai – kaimas Vilniaus rajone prie šiaurės vakarinio Vilniaus miesto pakraščio, 1 km į vakarus nuo automagistralės A2 Vilnius–Panevėžys. Kaime, prie kelio 171 Bukiškis–Sudervė–Dūkštos, stūkso Avižienių piliakalnis.

  • Babrungas kaimas

    Babrungas – Plungės priemestinė gyvenvietė - kaimas, 3 km į šiaurės rytus nuo Plungės. Seniūnijos centras, Babrungo seniūnaitija. Rytuose prateka dešinysis Minijos intakas Babrungas. Šalia gyvenvietės nutiesti keliai 164 Mažeikiai–Plungė–Tauragė ir A11 Šiauliai–Palanga (E272 Vilnius-Panevėžys-Šiauliai-Palanga-Klaipėda).