Kalvarija – miestas pietvakarių Lietuvoje, Marijampolės apskrityje, 18 km į pietus nuo Marijampolės. Kalvarijos savivaldybės, seniūnijos ir seniūnaitijos centras, Marijampolės miškų urėdijos Kalvarijos girininkijos būstinė. Urbanistikos paminklas.
Stovi Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia (pastatyta 1840 m.), sinagogų kompleksas, Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčia, veikia paštas. Šalia miesto veikė Kalvarijos-Budzisko pasienio punktas.

Geografija

Miestas įsikūręs Kalvarijos kalvagūbryje, altitudė 115–123 m virš jūros lygio, Šešupės slėnyje ir terasose. Vakariniu miesto pakraščiu eina magistralė „Via Baltica“. Per Šešupę nutiesti 6 tiltai ir tilteliai. Yra molio telkinys. Kalvarijos geležinkelio stotis yra Jungėnuose, 4 km link Marijampolės.
Kalvarijos vakarinėje dalyje, prie Šešupės užtvankos, yra poilsiavietė su poilsio parku, paplūdimiu ir žaidimų aikštelėmis. Už 2 km į pietus telkšo Orija.

Pavadinimo kilmė

Spėjama, kad apie 1655 m. į šias vietas atsikėlęs pabėgėlis Trobius su šeima ir įkūręs sodybą. Vėliau atsirado daugiau gyventojų, todėl kaimas ir pavadintas Trobiais.
Vėliau, ~1700 m. nusistovėjo Kalvarijos pavadinimas. Jis yra kilęs iš kalvos, esančios Jeruzalėje, vardo. Toje kalvoje buvo šventosios katalikų vietos, kryžiaus keliai su kulto pastatais, koplyčiomis. Vėliau panašių vietų atsirado daug kur Europoje, taip pat ir Lietuvoje (Žemaitijoje – Žemaičių Kalvarija), nors kodėl Trobiai pavadinti Kalvarija, nėra aišku.

Architektūra

Senamiestis išsidėstęs prie upės, pietryčiuose, naujoji miesto dalis – šiaurės vakaruose. Kalvarijos senamiesčio spindulinis planas susiklostė iki XIX a. vidurio. Centras, sutvarkytas pagal 1892 m. planą, yra urbanistikos paminklas (75 ha). Prie aikštės yra:
Dvibokštė trinavė halinė Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, pastatyta 1840 m., architektas Henrikas Markonis, 1905 m. išplėsta, pristatyti bokštai. Bažnyčios šventoriuje:
neoklasicistinių formų šventoriaus vartai, 1935 m., projektavo inžinierius Povilas Butrimas, su skulptūromis, 1936 m., skulptorius Matas Menčinskas,
medinis kryžius, 1943 m.
Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta ~1800 m.
Sinagogų kompleksas:
barokinė sinagoga, XVIII a. antra pusė,
eklektinė sinagoga, XIX a. antra pusė,
plytų stiliaus Talmudo mokykla ir rabino namas, XIX a. antra pusė XX a. pradžia.
Arklių pašto stoties pastatų kompleksas: paštas, arklių keitimo stotis, smuklė (1820–1825 m., architektas Vaclovas Ričelis).
Laisvės paminklas, 1928 m., projektavo M. Balčiūnas, sovietinės okupacijos metais nugriautas, 1989 m. atstatytas.
Paminklas Lietuvei Motinai, pastatytas 1935 m., projekto autorius J. Račyla, sovietinės okupacijos metais nugriautas, 1989 m. atstatytas.

    
Susisiekimas

Kalvarijos pagrindiniai keliai.
Magistralinis kelias:
A5 Kaunas–Marijampolė–Suvalkai
E67 Helsinkis-Talinas-Ryga-Panevėžys-Kaunas-Varšuva-Vroclavas-Praha

Krašto keliai:
201 Marijampolė–Kalvarija
200 Kalvarija–Gražiškiai–Vištytis
134 Leipalingis–Lazdijai–Kalvarija
131 Alytus–Simnas–Kalvarija

Rajoniniai keliai:
5107 Vilkaviškis–Kalvarija
2616 Kalvarija–Sangrūda–Mockai
2651 Kreivukė–Kalvarija

Istorija

Miestelis pažymėtas (Kalwari) Alvin Jewett Johnson 1864 m. išleistame žemėlapyje
Gyvenvietė nuo 1640 m. kūrėsi Alytaus girios vakariniame pakraštyje. 1660 m. minimas Trobių (ar Triobių) kaimas. XVII a. šios žemės priklausė Pacams, Sapiegoms. 1700 m. jau minimas Triobių-Kalvarijos miestelis. 1705 m. didikas Mykolas Juozapas Sapiega išrūpino gyvenvietei miesto teises ir herbą. 1715 m. Kalvarija gavo savivaldos teisę, o 1791 m. – miesto teises. Prieš 1782 m. pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, prie jos veikė parapinė mokykla.
1821 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1883 m. – Kalvarijos cerkvė. 1841 m. atidaryta amatų mokykla, 1863 m. – ligoninė. XIX a. pradžioje pro Kalvariją nutiestas plentas Sankt Peterburgas–Varšuva, prie jo apie 1820–1825 m. pastatyta pašto stotis (arch. Vaclovas Ričelis), išlikusi iki šių dienų. Caro laikais svarbi politinių kalinimo vieta buvo Kalvarijos kalėjimas.
Kalvarijoje gyveno ir draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimą Pietų Lietuvoje organizavo kun. Adomas Grinevičius, spaudą platino Juozas Kancleris, Agota Zigmantaitė ir kiti knygnešiai. Būdama prie Peterburgo–Varšuvos kelio Kalvarija XIX a. sparčiai plėtėsi. 1880 m. įkurtas šerių valymo fabrikas, vilnų karšykla su verpykla ir milo vėlykla (sudegė 1911 m.). XX a. pradžioje veikė 9 pramonės įmonėlės, pašto ir telegrafo stotis. 1906 m. įkurtas Žiburio draugijos skyrius, nuo 1908 m. prie jo veikė pradžios mokykla, 1910 m. – biblioteka-skaitykla. 1912–1914 m. veikė muzikos, literatūros ir dramos draugijos „Gabija“ skyrius. 1915 m. Kalvarija sudegė. Po Pirmojo pasaulinio karo veikė malūnas, pieninė, vyno darykla, papirosų fabrikas, 1926 m. iš Tauragės atkelta psichiatrijos ligoninė.
1920 m. rugsėjo 16 d. Kalvarijoje prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl teritorinių klausimų, tačiau greitai nutrūkusios dėl to, kad Lietuvos delegacija nesutiko pripažinti Suvalkų apskrities ir Augustavo apskrities užgrobimo.
Kalvarija labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą – sudegė apie 70 proc. pastatų, vokiečių okupacijos valdžia čia įsteigė karo belaisvių stovyklą. Po karo Kalvarijos apylinkėse veikė Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu veikė vilnos verpimo fabrikas „Orija“ (nuo 1956 m.), pieno miltelių fabrikai, žemės ūkio technikos remonto dirbtuvės, maisto pramonės technikumas.
1991 m. patvirtintas dabartinis Kalvarijos herbas.