Svencionys renginiai

  • Švenčionys Lietuva

    Švenčionys – miestas rytų Lietuvoje, Vilniaus apskrityje, 84 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus, apie 5,5 km nuo Lietuvos pasienio su Baltarusija. Švenčionių rajono savivaldybės centras, Švenčionių miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras. Keliai į Vilnių, Švenčionėlius, Ignaliną, Adutiškį, Lentupį.
    Mieste yra Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčia (pastatyta 1898 m.), stačiatikių cerkvė, sentikių cerkvė, Nalšios muziejus (įkurtas 1945 m. kaip kraštotyros muziejus), savivaldybė, kinoteatras, paštas, rajono centrinė ligoninė, socialinių paslaugų centras, globos namai.
    Mieste išlikusi buvusi lietuvių pradžios mokykla ir gimnazija, Lietuvių mokytojų sąjungos Švenčionių skyrius (veikė 1918–1919 m.), Švenčionių buvusi lietuvių gimnazija (1924–1938 m.).

    Pavadinimo kilmė

    Miesto vardo kilmė neaiški. Galima būtų manyti, kad jis kilęs nuo ežero Šventas vardo, arba netoli šio ežeryno buvusios upelės Šventės (dabar nežinoma). Arba kilęs nuo miestelio gyventojų sugalvoto pavadinimo - Šventėnai. Tačiau ežeras yra už keliolikos kilometrų į šiaurę nuo miesto, kas yra gana didelis atstumas vardų daryboje. Kita vertus, miesto pavadinimas gali būti tiesiog kilęs nuo pavardės Švenčionis daugiskaitos, nors šioji pavardė apylinkėse dabar nėra aptinkama. Ši pavardė greičiausiai yra kilusi nuo Kaišiadorių ar Jiezno krašto, kadangi ji dažniausiai yra aptinkama būtent ten, o be to, netoli nuo šių miestų yra keletas ežerų vardu Švenčius. Tačiau tariant, kad miesto vardo kilmė yra asmenvardinė, reikėtų daryti prielaidą, kad tas asmuo ar jo šeima atkako iš tų laikų mastu tolimo krašto.

    Gamta

    Apylinkėse plyti Švenčionių aukštuma. Miestas įsikūręs ypatingoje vietoje – giloko (30–40 m) seno sausaslėnio dugne, kuriame tebesrūva menkas, čia pat prasidedantis Kūnos aukštupys. Senslėnio posūkyje yra miesto centras su aikšte, senesnėmis gatvėmis ir pastatais. Aplinkui kyla šlaitai, stūkso aukštumos. Miestas nuo tų šlaitų pasirodo staigiai – iš tolo jo nė iš vienos pusės nematyti. Kito tokio panašaus senslėnio be didesnės upės, o su miestu Lietuvoje nėra.

    Istorija

    Švenčionių kraštas nuo seno buvo Nalšios žemės širdis. XIII a. metraščiuose minima istorinė aukštaičių genties žemė Nalšia, kuri kartu su kitomis aukštaičių genties Deltuvos, Lietuvos žemėmis, sudarė Lietuvos kunigaikštystę, kuri buvo dabartinės Lietuvos užuomazga. Manoma, kad jau XIII a. Švenčionys galėjo būti valsčiaus centras. Pagal senumą miestas apytikriai toks kaip ir Vilnius. Jo atsiradimas siejamas su legenda. Esą čia buvusi senovės baltų nalšėnų ar lietuvių šventvietė: vieni mano, kad tai giria, kiti – kad kalnas, ežeras. Nuo to kildinamas ir Švenčionių pavadinimas.
    Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo Ldk Švenčionių dvaras. XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų. 1414 m. Vytautas pastatydino Švenčionių bažnyčią. 1486 m. Švenčionys jau vadinami miesteliu. XVI a. vystėsi amatai, buvo audimo, pakinktų, odos dirbtuvės.
    1800 m. Švenčionys gavo miesto teises. 1812 m. liepos mėnesį pro miestą pravažiavo Napoleonas Bonapartas su savo kariuomene. 1831 m. sukilimo metu miestą buvo užėmę sukilėliai, 1831 m. balandžio 11 d. įvyko Švenčionių kautynės tarp sukilėlių ir Rusijos kariuomenės. Miesto vardas minimas Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“. 1920–1939 m. miestą buvo okupavusi Lenkija, tada atiteko Baltarusijos SSR, o 1940 m. rugpjūčio 3 d. grįžo Lietuvai. 1941–1943 m. čia buvo getas. 1942 m. gegužės 19-20 d. Švenčionių žudynių metu nužudyta apie 400 vietos gyventojų. Karo metu aplink miestą veikė Švenčionių Armijos Krajovos apylinkė.
    Švenčionių miestą garsina „Švenčionių vaistažolių fabrikas“, įkurtas 1883 m., 1928 m. atsirado antras vaistažolių fabrikas. 1933 m. prie miesto prijungtas Ligumy (Podligumy) kaimas.
    1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Dėl savo nuošalios padėties, nelabai palankių gamtinių sąlygų Švenčionys neišaugo į stambesnį pramonės centrą. Sovietmečiu veikė „Žeimenos“ siuvimo fabrikas, vaistažolių perdirbimo fabrikas.
    1992 m. patvirtintas Švenčionių herbas