Biržai – miestas šiaurės Lietuvoje, Aukštaitijoje, Panevėžio apskrityje, 66 km į šiaurę nuo Panevėžio. Išsidėstęs 201 km į šiaurę nuo Vilniaus ir 90 km į pietus nuo Rygos, netoli Latvijos sienos. Biržų rajono savivaldybės, Širvėnos seniūnijos centras, Biržų miesto seniūnija, parapijos centras, regioninio parko direkcija. Urbanistikos paminklas (senamiestis ir piliavietė).
Miesto teritorijoje į Širvėnos ežerą Biržų šiauriniame pakraštyje įteka Agluona ir Apaščia. Miestas skirstomas į 3 dalis:
Naujamiestis (į vakarus nuo Agluonos),
Senamiestis (istorinis miestas, sutelkta dauguma architektūros paminklų),
Astravas (Širvėnos šiaurinėje pakrantėje, į kurią veda medinis Širvėnos ežero tiltas, garsėja dvaru).

Yra paštas, kultūros namai, keli stadionai, rajono centrinė ligoninė.

Pavadinimo kilmė

Biržų vardo kilmė nėra aiški. Galima manyti, kad jis kilęs nuo bendrinio žodžio biržis „beržynas“ „ruplusis beržas“, biržė „beržynėlis“, biržtva „beržynas, baltmiškis“. Todėl pirminė reikšmė galėjo būti susijusi su miško, krūmų, beržyno ar beržynėlio savokomis. Manoma, kad apgyvendinant vietovę čia augę daug beržų. Tačiau lieka neaišku, kaip iš žodžio biržė ar biržis atsirado Biržai (o ne Biržiai). Matyt, galūnė -ai gali būti vėlesnė forma, o ankstesnė galėjusi būti senoviška Biržes (kaip akmenes ‘akmenys’); senoji biržiečių karta dar vartojo vietininką Biržys' (Biržyse, t. y. Biržuose). Šios miestavardžio formos kilmininkas Biržų galėjo lemti ir vardininko su galūne -ai atsiradimą.

Savivalda

1589 m. sausio 25 d. Žygimantas Augustas specialia privilegija patvirtino Biržų kunigaikštystės statusą. Kovo 9 d. Kristupas Radvila Perkūnas iš karaliaus Zigmanto Vazos išrūpino miesto teises, kurios atnaujintos 1642 m., 1644 m., 1685 m., 1701 m., 1744 m., 1777 m., 1780 m. Kartu miestui buvo suteiktos turgaus ir prekymečių teisės, patvirtintas Biržų herbas ir antspaudas.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu, 1950 m. – rajono pavaldumo miestu. 1997 m. patvirtintas dabartinis Biržų herbas.

Kultūra ir sportas

Mieste stovi Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Biržų evangelikų reformatų bažnyčia, Biržų jungtinė metodistų bažnyčia, Biržų cerkvė (pastatyta 1865 m.; stačiatikių), Biržų rotušė, paminklas žuvusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės (pastatytas 1931 m., skulptorius Robertas Antinis, vaizduojama jauna moteris prie kryžiaus su vainiku rankose, liaudyje vadinta Birute, todėl ir paminklas pavadintas Birutės vardu; 1946 m. susprogdintas, 1990 m. atstatytas, skulptorius Robertas Antinis-jaunesnysis), paminklas J. Janoniui (1976 m., skulptorius K. Bogdanas, architektas V. Brėdikis).
Biržuose yra kultūros namai ir kultūros centras, kino ir pramogų centras, turizmo informacijos centras. Širvėnos ežero pietinėje pusėje stovi Biržų pilis, o joje įsikūręs Biržų muziejus „Sėla“, įkurtas 1928 m., su meno, istorijos ir gamtos eksponatais, yra biblioteka.

Istorija

Dabartinio miesto teritorijoje gyventa jau neolite, prieš 5000 metų. Biržų apylinkėse buvo gyventa sėlių genčių. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1455 m. balandžio 14 d., kai Ldk Kazimieras Jogailaitis Radvilai Astikaičiui dovanojo 6 pavaldinius ir žemės. Radvilos čia plėtė valdas ir Biržus valdė nuo XVI a. iki 1804 metų.
Pirmoji Biržų katalikų bažnyčia pastatyta 1500 m. Biržai kaip miestelis, kuriame buvo 53 namai, pirmą kartą paminėti 1520 m. Per Biržus ėjo strateginis kelias iš Rygos į Vilnių. XVI a. miestas turėjo privilegiją versti sustoti visus keliaujančios iš Rygos į Vilnių. Nuo 1547 m. tapo Biržų kunigaikštystės centru, o netrukus ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Livonijos pasienio tvirtove. 1549 m. sausio 25 d. Žygimantas Augustas specialia privilegija Biržams patvirtino kunigaikštystės statusą.
Nuo 1564 m., kai Mikalojus Radvila Rudasis tapo evangeliku reformatu, iki 1731 m. valdė protestantiška Biržų-Dubingių Radvilų šaka. 1586–1589 m. pastatyta mūrinė Biržų pilis – Radvilų rezidencija (inicijavo K. Radvila-Perkūnas). 1587 m. iš užtvenktų Agluonos ir Apaščios upių gynybiniais sumetimais suformuotas seniausias Lietuvoje, 336 ha ploto tvenkinys – Širvėnos ežeras. Jis buvo vandens kelių sistemos, jungiančios Biržus su Rygos uostu, dalis. 1587 m. pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais – rotušė ir kiti visuomeniniai pastatai, miestas apjuostas pylimais, perkasais ir gynybinėmis sienomis. Prie evangelikų reformatų bažnyčios nuo 1597 m. veikė pradžios mokykla, kuri XVIII a. išaugo į gimnaziją. Kristupas Radvila Jaunasis (1585–1640) paskelbė miesto prekybos taisykles, įvedė viešuosius saikus ir matus.
1589 m. gegužės 1 d. Biržams buvo suteiktos Magdeburgo teisės. XVII a. pradžioje iš Trakų atsikėlė karaimų. Per karus su Švedija 1625 m. bei 1657 m. miestas nuniokotas, sugriauta Biržų pilis. 1661–1662 m. architektas T. Krel-Spinovskis Biržus perplanavo ir padidino, o XVII a. antrojoje pusėje kartu su pilimi Biržai atstatyti. 1663 m. miestas turėjo tik 14, o 1682 m. jau 182 kiemus. 1686 m. veikė odininkų, siuvėjų, kalvių, audėjų cechai, pirklių draugija. Susikūrus vokiečių bendruomenei, 1636 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1687 m. prie jos įsteigta pradžios mokykla. 1701 m. Biržų pilyje pasirašyta Biržų sutartis. Pilis vėl sugriauta (švedai 1704 m. susprogdino), o 1704 m. miestas sudegintas Šiaurės karo metu. 1731 m. miestas atiteko Nesvyžiaus Radvilų šakai. Pradėta persekioti protestantus. Miestas neteko ankstesnės reikšmės. 1792 m. jam suteikta renovacinė privilegija, bet 1794 m. ir ji panaikinta.

Rusijos imperijoje

1804 m. miestas įkeistas Tiškevičiams, nuo 1844 m. – Tiškevičių majoratas. Astrave jie pasistatydino rezidenciją – dvaro rūmus. 1863 m. sukilimo metu prie Biržų vyko Biržų kautynės. 1865 m. Rusijos valdžios pastangomis pastatyta cerkvė.
Nuo XIX a. antros pusės miestas augo. 1880 m. jau buvo 20 gatvių, 536 namai, 40 parduotuvių, keli šimtai amatininkų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsikūrė linų ir vilnos perdirbimo įmonės, veikė 3 malūnai, vartotojų bendrovė, spaustuvė, kuri tapo Šiaurės Lietuvos spaudos centru. 1908 m. įkurta 4 klasių mokykla, įsteigtas vaidintojų būrelis „Lyra“, veikęs 1912–1915 m., 1918 m. įsteigta muzikos ir dramos draugija „Mūza“. 1917 m. įkurta „Saulės“ gimnazija.
XX a. tarpukaris
1919 m. gegužės mėn. bolševikų užimtus Biržus išvadavo Joniškėlio partizanų būrys.
Tarpukario metais Biržai tapo svarbiu šiaurės Lietuvos miestu. 1921 m. iki Biržų pratęstas siaurasis geležinkelis Šiauliai-Pasvalys. 1930 m. Astrave įkurtas „Siūlo“ fabrikas, kuris perdirbo apylinkių linų produkciją. Buvo 2 malūnai, 3 lentpjūvės, alaus darykla, pieninė, daugiau, kaip 20 amatininkų dirbtuvių, elektrinė. 1932 m. veikė 228 parduotuvės, 5 viešbučiai, 2 kino teatrai.
1934 m. veikė 14 savarankiškų visuomeninių draugijų skyrių ir 46 kultūrinių organizacijų skyriai. Biržai buvo Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinis centras, taip pat veikė katalikų, evangelikų liuteronų, metodistų, baptistų, judėjų religinės bendruomenės, laisvamaniai. 1923 m. mieste buvo 666, 1934 m. – 1039 namai.

Okupacijų metai

Nacių okupacijos metu 1941 m. Astrave sušaudyta apie 3000 žmonių, daugiausiai žydų. Per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m. dėl Biržų vyko permainingi mūšiai tarp Raudonosios armijos ir Vokietijos kariuomenės. Buvo sugriauta 70 % pastatų ir visas miesto centras. Liepos 29 d. Ivano Bagramiano vadovaujama kariuomenė užėmė Biržus, tačiau vėl prarado per vokiečių kontrapuolimą, todėl vėliau su rezervu vėl paėmė Biržus rugpjūčio 6 d.
1941 m. ir 1944–1952 m. į TSRS ištremta 214 miesto gyventojų. 1944 m. spalio 26 d. Lietuvos partizanai iš miesto areštinės išlaisvino 48 suimtuosius.
Pokario metais Biržai buvo atstatyti, bet senamiestis neišsaugotas, nugriauti tautiniai paminklai. Svarbiausiomis įmonėmis liko rekonstruotas fabrikas „Siūlas“ ir alaus darykla, pastatyta kitų įmonių, buvo gelžbetoninių konstrukcijų gamykla, maisto pramonės ir duonos kombinatai.
1988 m. spalio 13 d. Biržuose įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, 1988 m. lapkričio 20 d. virš pilies iškelta tautinė vėliava. 1994 m. į miestą nutiestas dujotiekis. 1993 m. birželio 29 d. Biržuose pasirašyta atkurtos Lietuvos ir Latvijos sausumos sienos sutartis.