Alkos alkakalnis, vadinamas Alkos, Šventimų kalnu. Tai ledynmečiu suformuota didžiulė kalva, stūksanti pelkėtame Erlos upės senslėnyje. Pasak padavimų, kalnas senų senovėje buvęs sala, apsupta ežero, kuris vėliau užako ir pavirto pieva. Pasak kitų, kalną supylę švedai, kurie čia apsigyveno ir plėšikavo. Aiškinama, kad Alkos vardas atsiradęs dėl to, kad čia bausmei palikdavo be maisto alkti žmones. Kiti padavimai vardą sieja su priešistoriniais laikais ant kalvos veikusia pagoniška šventykla – alka. Alkakalnio šiaurės vakarinėje papėdėje guli Aukuro akmuo su dubeniu, o už jo iš šlaito išteka šaltinis, kuriam priskiriama stebuklinga gydomoji galia.