Gražutės regioninis parkas įsikūręs šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje – Zarasų (apie 90 proc.) ir Ignalinos rajonuose. Parko direkcija yra Salake. Įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti ir tvarkyti ypač vertingus ežeringo ir miškingo Šventosios aukštupio kraštovaizdžio kompleksus, gamtinę ekosistemą, etnokultūrines vertybes. Bendras jo plotas – apie 29 700 ha.
Gražutės regioninis parkas priskiriamas miškingų ežeringų regioninių parkų grupei. Čia suskaičiuojama per 70 vandens telkinių, užimančių 5700 ha (Antalieptės marios, Luodis, Samavas, Dūkštas, Šventas ir pan.). Parke saugomas miškingas ir ežeringas Šventosios aukštupio ežeryno kraštovaizdis. 16 km tęsiasi sudėtingiausią konfigūraciją Lietuvoje turintis vandens telkinys – Antalieptės marios (užtvindžiusios 26 ežerus, kurie susiliejo Šventosios vandeniu užpildytame duburyje) su daugybe salų, pusiasalių ir įlankų. Gražutės giria ir kiti miškų masyvai užima apie 55 proc. teritorijos, apie penktadalį parko teritorijos sudaro vandens telkiniai ir nedidelės pelkės.

Įspūdingas Tumiškių moreninis kalvynas, čia gausu stambių lėkštų 20–40 m aukščio kalvų. Daug vaizdingų ežerų – Luodžio, Samavo, Asavo, Šiurpio, Veprio, Ligajos, Ažukalnio, Zalvo ir kt. Šiame parke yra Šventosios, gražiausios Rytų Aukštaitijos upės, ištakos. Hidrografiniu požiūriu pažymėtini tokie unikumai kaip benuotakiniai Švento ir Šiurpio ežerai, sudėtingiausią konfigūraciją visoje Lietuvoje turintis vandens telkinys – Antalieptės marios su gražiu salynu ir unikaliu pusiasalių raizgynu, didelis Luodžio ežeras su jame esančiomis dviem nerijomis – ragais, ypatingu nuolydžiu pasižymintis Šavašos upelis. Švento ežeras, kuriame pastebimi didžiausi vandens horizonto svyravimai, yra savotiškas hidroklimatinis barometras. Didžiausią plotą užima Gražutės giria, senovėje buvęs stambus miško masyvas. Dėl didelės buveinių įvairovės čia gausu saugomų rūšių. Parkas garsus briedžiais.
Po visą parko teritoriją išsibarstę archeologijos paminklai – Verslavos, Uženiškių, Degučių, Zokorių, Lūžų piliakalniai. Iš viso parke yra 9 piliakalniai. Ypač įspūdingi Šventosios upės piliakalniai, buvusios sėlių genties gyvenvietės. Gilią praeitį mini Sokiškių piliakalnis Senajame Dūkšte. Yra pilkapių.

Vertingas Salako urbanistinis kompleksas su įspūdinga Švč. Mergelės Marijos bažnyčia iš tašytų akmenų, yra „Jūrų muziejus“. Antalieptėje yra XVIII a. basųjų karmelitų vienuolių statyta bažnyčia ir vienuolynas, Antalieptės vandens jėgainė (HE). Tiltiškių vandens malūne įrengtas vienintelis Lietuvoje energetikos muziejus. Netoliese prie Šavašos upelio – iki XVII a. egzistavusios pagonių šventyklos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu. Tai vienintelė Rytų Lietuvoje išlikusi nesugriauta pagonių šventykla.
Poilsiauti labiausiai tinka gausūs, miškų apsupti parko ežerai, o ypač Luodis, Asavas, Samavas, Uolys bei Antalieptės marios. Ežeros geros sąlygos žvejybai, miškai – vieni grybingiausių Lietuvoje. Šventoji – vandens turistų upė, joje įrengta vandens turizmo trasa. Parke kelionė Šventąja prasideda nuo Dūkšto ežero ir, plaukiant ežerų virtine, pasiekiamos vaizdingos Antalieptės marios su šimtais įvairiausių įlankėlių, sąsiaurių, daugybe salų.

Rekomenduojama maudytis prie esančių stovyklaviečių, poilsiaviečių ar kempingų. Yra 6 nemokamos stovyklavietės – trys prie Luodžio, Asavo, Samanio ežerų ir prie Šventosios įtekėjimo į Antalieptės marias.

Parke švenčiamos Užgavėnės, Joninės.