Žagarė – miestas Joniškio rajone, 26 km į šiaurės vakarus nuo Joniškio, netoli Latvijos sienos. Seniūnijos centras, 3 seniūnaitijos (Senosios Žagarės, Švėtės, Žagarės centro). Senamiestis saugomas valstybės kaip urbanistikos paminklas.
Miesto diena švenčiama birželio 29 dieną. Nuo 2005 m. kasmet vyksta Žagarės vyšnių festivalis.

Pavadinimo kilmė

Vietovardis tikriausiai yra kilęs nuo bendrinio žodžio žagaras – „sausas virbas, žabas, žabaras“. Tad pirminė Žagarės reikšmė galėjusi būti „žagaringa vieta; vieta, kur daug žagarų“.
Pasakojama, kad per upę Švėtę buvo padarytas tiltas iš žagarų. Tokių tiltų nebuvę daug, todėl žmonės sakydavę – „važiuosim per žagarus“. Nuo to ir kilo Žagarės pavadinimas.

Istorija

Žiemgalių gyvenvietė Sagera pirmą kartą minima 1254 m. balandžio Žiemgalos dalybų dokumente. XIII a. čia buvo žiemgalių pilis Raktuvė (arba Raktė, minima 1272-1289 m.), o greta esančiame vadinamame Žvelgaičio piliakalnyje XIII-XIV a. buvo pastatyta Livonijos ordino pilis (minima 1271 m.). 1289 m. pilį ir gyvenvietę sunaikino kryžiuočiai, malšinę žiemgalių sukilimą. Vėliau žiemgaliai asimiliavosi – sulatvėjo arba sulietuvėjo. Jau Vytauto Didžiojo laikais Žagarėje buvusi druskos muitinė. 1765–1796 m. Žagarėje veikė žydų bendruomenė „Kahal“. Miestelyje buvo Ldk Žagarės dvaras, kuris priklausė Šiaulių ekonomijai. 1769 m. liepos 13 d. Žagarės apylinkėse įvyko didžiausias LDK laikų valstiečių sukilimas Lietuvoje, B. Sruogos aprašytas dramoje „Apyaušrio dalia“.
Dabartinėje Žagarės vietoje iki XIX a. pabaigos buvo du savarankiški miesteliai: Senoji Žagarė (senamiestis) ir Naujoji Žagarė (naujamiestis). Senosios Žagarės dvaras minimas 1490 m., 1495 m. prie jo leista rengti turgų, prieš 1499 m. pastatyta bažnyčia. XVI a. 1-ojoje pusėje dešiniajame Švėtės krante išaugo Naujoji Žagarė, kuri 1547 m. vadinama miesteliu, o 1592–1595 m. šaltiniuose Žagarė jau vadinama miestu. 1595–1797 m. Senojoje Žagarėje veikė muitinė, apie 1623 m. pastatyta Naujosios Žagarės bažnyčia, kurios statybai aukojo karalius Žygimantas III ir kuri 1805 m. buvo perstatyta.
Miesteliai labai nukentėjo per XVII-XVIII a. Šiaurės karus. Po Antrojo ATR padalijimo carienė Jekaterina II padovanojo Žagarę savo favoritui P. Zubovui. 1857 m. miestelius nupirko Dmitrijus Naryškinas, kurio palikuonys XX a. pradžioje įsteigė sagų, muilo fabrikus.
1918–1931 m. Žagarėje veikė vietos visuomenės išlaikoma „Saulės“ draugijos vidurinė mokykla, 1931 m. suvalstybinta. Prie šios mokyklos veikė dvejų metų mokytojų kursai, kurie paruošė nemažą skaičių pradžios mokyklos mokytojų. Švietimo ministerijos bei savivaldybių išlaikomų pradžios mokyklų buvo 11 komplektų ir 2 komplektai žydų konfesinės mokyklos. Nuo 1935 m. veikė J. Kirlio spaudos muziejus (10 kambarių). 1931 m. Žagarėje buvo leidžiamas neperiodinis laikraštis „Žagarės balselis“, vėliau virtęs savaitraščiu „Žagarės Aidas“, dar vėliau pavadintas „Pakuršės Aidu“.
1925 m. įkurta pieninė (vėliau sūrių gamyklos cechas), 1975 m. – betono gamykla.
1924 m. Žagarė tapo miestu, 1932 m. gavo II eilės miesto teises, 1946 m. rugpjūčio 3 d. – apskrities pavaldumo miesto, 1950 m. – rajono pavaldumo miesto teises. 1998 m. patvirtintas Žagarės herbas.