Vilkaviškis – miestas pietvakarių Lietuvoje, Marijampolės apskrityje, už 23 km į šiaurės vakarus nuo Marijampolės. Vilkaviškio rajono savivaldybės centras, Vilkaviškio miesto seniūnija, yra apylinkių seniūnijos, vadinamos Šeimenos seniūnija, centras ir Marijampolės miškų urėdijos Vilkaviškio girininkijos būstinė. Vakaruose už miesto telkšo Paežerių ežeras.
Vilkaviškis, 1916 m. atvirukas
Vilkaviškis įsikūręs tarp Šeimenos ir Vilkaujos upių santakos. Mieste yra Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra (pastatyta 1881 m. prie vietos, kur Šeimenon įteka Vilkauja), Vilkaviškio Šv. Kryžiaus bažnyčia, krašto muziejus, kultūros centras, paštas, savivaldybė, rajono ligoninė.


Pavadinimo kilmė


Kalbininkas Aleksandras Vanagas spėjo, kad „miesto vardas yra priesagos -iškis vedinys iš upės, prie kurios įsikūręs miestas, vardo Vilkauja. Pirmesnė miesto vardo lytis buvo Vilkaujiškis, vėliau virtusi patogesniu ištarti variantu Vilkaviškis“.


Seniūnijos perleidimas


1633 m. birželio 18 d. Vladislovas IV leido Steponui Pacui perleisti Vilkaviškio seniūniją sūnui Kristupui (nors tada jis buvo 12 metų). 1655 m. spalio 13 d. Vilkaviškio girininkiją iš Magnuso de la Gardie visam laikui gavo Jonas Mieženskis (Mierzenski), Jonušo ir Boguslavo Radvilų šalininkas.
O Kristupas Pacas buvo Jono Kazimiero šalininkas. 1656 m. rugpjūčio 16 d. tapo pakancleriu, 1658 m. kovo 2 d. kancleriu, buvo vienas iš taikos traktato, Olivoje pasirašyto su švedais 1660 m. gegužės 3 d., kūrėjų. Galimas daiktas, kad pasibaigus karui su švedais, norėdamas greičiau atkurti po karo sunykusį miestelį, Kristupas Pacas 1660 m. iš valdovo Jono Kazimiero išrūpino Magdeburgo teisių privilegiją.
1674 m. Vilkaviškio administratoriumi tapo Steponas Pranciškus Medekša. 1680 m. spalio 14 d. S. P. Medekša buvo įvestas į 4 namus Vilkaviškyje, pirktus iš įvairių asmenų. 1684 m. sausio 17 d. Vilkaviškio magistratas sutiko nesikišti į S. P. Medekšos sklypą Virbalio gatvėje. 1685 m. sausio 11 d. Jonas III Sobieskis, tarpininkaujant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui ir Vilkaviškio seniūnui Kristupui Pacui, patvirtino 4 namus su sklypais Kauno žemės teismo pateisėjui S. P. Medekšai ir juos išlaisvino nuo kariuomenės apsistojimo. Juose jam buvo leista laikyti neapmokestinamas smukles ir bravorus, statyboms ir kurui naudotis Vilkaviškio giria.
Tą pačią dieną tuometinio Vilkaviškio seniūnijos administratoriaus bei valdovo stalo dvaro Alytaus viceekonomo S. P. Medekšos buvo surašyti ir valsčiaus nuostatai, kuriuos jau po seniūno K. Paco mirties, 1685 m. vasario 14 d. patvirtino Jonas III Sobieskis. Deja, patys nuostatai į Lietuvos Metriką neįrašyti, yra tik tų nuostatų patvirtinimas. S. P. Medekšai buvo išduoti 4 išrašai, kurie netrukus, 1686 m. sausio 22 d., buvo įrašyti į Kauno žemės teismo knygas.


Architektūra ir kultūra


Paminklas Jonui Basanavičiui pastatytas centrinėje Vilkaviškio aikštėje 1996 m. Skulptorius – Antanas Žukauskas, architektas – Vytautas Balčiūnas. Dailės kritikų paminklas įvertintas kaip vienas labiausiai pavykusių šio dešimtmečio paminklinių darbų mūsų šalyje. Prieš žiūrovų akis iškyla didinga sėdinčio kėdėje partiarcho figūra. Toks sumanymas skulptoriui kilęs iš karto. A. Žukauskas pats važiavo į Ukrainą, ten viename karjere išsirinko granito luitą. Skulptorius sąmoningai nenaudojo kitų medžiagų, jis norėjo, kad dr. J. Basanavičiaus figūra iškiltų iš vientisos substancijos ir būtų vienspalvė. Poliruotas granitas tarsi skleidžia šilumą, jį norisi liesti rankomis, patrauklus jo tvirtumas ir spindesys. Pamėgta J. Basanavičiaus poza sėdėti užmetus koją ant kojos skulptoriui pasirodė patraukli ir įspūdinga. Patriarchą jis pasodino į maždaug tarpukario aukštą krėslą. Kad figūros siluetas nebūtų nuobodus, padarė matomą tik vieną krėslo atlošo šoną, todėl kompozicijoje atsirado tam tikra formų asimetrija, kuria pabrėžia palto klostės ir lazda. Skulptorius sąmoningai siekė padaryti kompoziciją dinamiškesnę, gyvesnę. Ypač svarbu, kad pavyko perteikti mąslų ir valingą patriarcho žvilgsnį. Ši skulptūra gerai dera su peizažu ir architektūrine aplinka. Žiūrovas artėja prie monumento vos vos aukštyn kylančia erdvia aikšte. Skulptūros pjedestalas žemas, ir prie jos priėjuso žmogaus nepribloškia nei paminklo mastelis, nei kompozicija.
V. Kudirkos paminklas pastatytas S.Nėries gatvėje, šalia savivaldybės rūmų. Pastatytas 1998 m. Skulptorius tas pats, kaip ir Basanavičiaus paminklo – A. Žukauskas. Paminklas buvo pastatytas V.Kudirkos 100-tosioms mirties metinėms paminėti.


Susisiekimas


Vilkaviškis turi dvi stotis:
Geležinkelio stotis – Didžiųjų Šelvių k., Vilkaviškis
Autobusų stotis – Vytauto g. 103, Vilkaviškis


Keliai


Vilkaviškio pagrindiniai keliai.

Magistralinis kelias piečiau miesto:

A7  Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas / E28 Berlynas-Gdanskas-Kaliningradas-Marijampolė-Prienai-Vilnius-Minskas

Krašto keliai:
136 Vinčai–Pilviškiai–Vilkaviškis į šiaurės rytus
138 Vilkaviškis–Kudirkos Naumiestis–Šakiai  į šiaurės vakarus
185  Vilkaviškis–Gražiškiai  į pietvakarius

Rajoniniai keliai:

5101 Rytinis privažiuojamasis kelias prie Vilkaviškio miesto
5106 Vilkaviškis–Bartninkai–Aistiškiai į pietus
5107 Vilkaviškis–Kalvarija į pietus
5110 Vilkaviškis–Suvalkai–Gižai į rytus
5111 Vilkaviškis–Alksnėnai į šiaurės rytus

    
Istorija


Iki viduramžių pabaigos miesto apylinkės įėjo į jotvingių genties gyvenamos teritorijos ribas. Gyvenvietė kaip Prienų (Birštono) girios kaimelis XVI a. pradžioje įsikūrė prie Kauno-Prūsijos kelio. 1545 m. karalienė Bona Sforza skyrė stataus miško dalį žydų sinagogai statyti, o 1561 m. karalienė viename rašte, minėdama Paširvinčio (Alvito) parapijos ribas, kalba ir apie Vilkaviškį. Prienų seniūnas Steponas Pacas 1620 m. jame pastatydino pirmąją Vilkaviškio bažnyčią. 1660 m. Jonas Kazimieras suteikė Magdeburgo teises. 1623 m. balandžio 20 d. Zigmanto III Vazos konfirmacinėje privilegijoje sakoma, kad Vilkaviškio bažnyčią pastatė LDK raštininkas, Prienų ir Birštono valdytojas, Birštono girios administratorius Steponas Pacas su žmona Ona Rudaminaite netoli Prūsijos sienos prie kaimelio, vardu Vilkaviškis, kad plistų katalikų tikėjimas, nes ten dar buvo laikomasi pagoniškų papročių. Bažnyčios išlaikymui valdovas paskyrė Šelmų (Szelmy) kaimą su 10 valakų žemės, taip pat Mekšrinio ežerą, patvirtino sklypus bažnyčiai ir klebonijai, taip pat kasmet po 6 grašius iš kiekvienos sodybos. 1791 m. gruodžio 9 d. Stanislovas Augustas atnaujino miesto teises ir patvirtino herbą. 1812 m. birželio 21 d. Vilkaviškį užėmė Napoleono armija, birželio 21 d. Napoleonas Vilkaviškyje paskelbė atsišaukimą, kuriame pirmą kartą Rusiją pavadino priešu, t. y. faktiškai paskelbė karą (B. Dundulis).

 


XIX–XX a.

 

XIX a. – XX a. miesto turgaus aikštė buvo apstatyta gausiausio Vilkaviškio miesto gyventojų sluoksnio – žydų (prekybininkų, amatininkų, bankininkų, pačių veikliausių miestiečių) – gyvenamaisiais namais, parduotuvėmis, šventyklomis, netoli aikštės stovėjo viena seniausių ir gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, statyta daugiau kaip prieš 400 metų. 1861 m. nutiestas geležinkelis Kaunas–Virbalis. XIX a. Vilkaviškyje kasmet vykdavo 5 dideli prekymečiai.
1932 m. Vilkaviškiui suteiktos II eilės, 1935 m. – I eilės miesto teisės.


II pasaulinis karas


1940 m. birželio 15 d. okupavę Lietuvą rusai Vilkaviškyje nacionalizavo privačias ligonines, fabrikėlius, dirbtuves, knygynus ir kitas įmones. Likviduotas Vilkaviškio dvaras. Vilkaviškis, kaip pasienio miestas, buvo prikimštas rusų kariuomenės. 1941 m. birželio 13–15 d. gyvuliniuose vagonuose iš Vilkaviškio apskrities į Sibirą buvo išvežta 569 žmonės.
1941 m. birželio 22 d. 7 valandą ryte vokiečių kariuomenės lėktuvai bombardavo miestą. Apie 11 val. mieste pasirodė pirmieji vokiečių kariai. Jie užėmė įstaigas, į nelaisvę paėmė visus uniformuotus tarnautojus. 1944 m., traukiantis vokiečiams, Vilkaviškyje vyko nuožmūs mūšiai. Liepos 31 d. į miestą ėmė veržtis tarybiniai tankai. Miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas, galiausiai rugpjūčio 2 d. į Vilkaviškį įžengė 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė.
Karas kraupiai nusiaubė Vilkaviškį, miestas buvo virtęs griuvėsiai. Iki karo mieste buvo 800 namų, o 1944 metais buvo likę tik 48 nenukentėję pastatai. Po karo iš apskrities (vėliau – rajono) į tremtį buvo išvežta: 1948 m. – 1205, 1949 m. – 613, 1951 m. – 463 gyventojai.
1946 m. rugpjūčio 3 d. Vilkaviškis tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu pastatyti siuvimo, konservų fabrikai, „Pasagos“ metalo dirbinių gamykla.
1996 m. patvirtintas dabartinis Vilkaviškio herbas.