Vievis – miestas tarp Vilniaus ir Kauno, Elektrėnų savivaldybėje, 14 km į rytus nuo Elektrėnų; Vievio seniūnijos centras. Miestas išsidėstęs į šiaurę nuo Vievio ežero, yra geležinkelio stotis, autobusų stotis, paštas.
Mieste stovi Vievio Šv. Onos bažnyčia (pastatyta 1931 m.), Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė (stačiatikių pastatyta 1843 m.), Vievio visų rusų Šventųjų koplyčia (stačiatikių pastatyta 1936 m.). Yra du muziejai – Lietuvos geologijos muziejus (su J. Dalinkevičiaus memorialine ekspozicija) ir Lietuvos kelių muziejus (atidarytas 1995 m. minint Vilniaus-Kauno magistralės 25-metį).

Pavadinimo kilmė

Miesto vardo kilmė yra aiški – jis radosi nuo Vievio ežero, kuris telkšo į pietus nuo miesto, vardo.

XX a. tarpukariu buvo vartota lytis Vievys.

Istorija

1522 m. minimas Vievio dvaras, 1539 m. – miestelis, vėliau priklausęs Oginskiams (nuo XVII a. pradžios iki 1831 metų). XVI a. 1-ojoje pusėje pastatyta pirmoji katalikiška Vievio bažnyčia.
Apie 1600 m. Oginskiai Vievyje pastatė unitų bažnyčią ir įkūrė Šventosios Dvasios vienuolyną, prie kurio XVII a. pradžioje įsteigta spaustuvė, 1611–1660 m. spausdinusi knygas kirilica. Pirmieji jos leidiniai buvo maldaknygės bažnytine slavų kalba. 1619 m. čia išspausdinta M. Smotrickio „Slavų gramatika“ (Грамматики славенския правилное Синтагма) – viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų (iš jos mokėsi ir Michailas Lomonosovas, pavadinęs knygą „mokslingumo vartais“). Iki 1660 m. spaustuvė išleido 25 knygas rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis. Tarp knygų vyravo religinė ir poleminė literatūra, nukreipta prieš unitus ir jėzuitus.
XVII a. pradžioje, Vievį valdant Bogdanui Oginskiui, katalikų bažnyčia perduota stačiatikiams, bet jam mirus 1625 m., grąžinta katalikams. XVII a. viduryje dėl pilietinių karų miestelis smarkiai nukentėjo, sunyko spaustuvė.
1816 m. G. Oginskis Vievyje pastatydino katalikų bažnyčią, 1843 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. 1865 m. įkurta valdiška mokykla. XIX a. 2-ojoje pusėje Vievis pradėjo augti, nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas-Varšuva ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį.
XX a. tarpukariu Vievis atsidūrė pasienyje, prie pat demarkacinės linijos su Lenkija. Pokario metais buvo rajono centras, jį panaikinus miestas prijungtas prie Trakų rajono, nuo kurio kartu su Elektrėnais ir kitomis to rajono teritorijomis, nuo kurių Elektrėnai yra arčiau nei Trakai, atjungtas per savivaldybių reformą ir suformuota Elektrėnų savivaldybė. Vievyje buvo renkami parašai už tai, kad miestelis nuo Elektrėnų tvarkytųsi nepriklausomai. Greta Vievio yra Balceriškių RRS, retransliacijos stiebas ir radijo relinės linijos iš Vilniaus į Kauną dalis.
1950 m. Vieviui suteiktos miesto teisės, 1954 m. dalis miesto prijungta prie Ausieniškių apylinkės, Balceriškių apylinkės ir Pakalniškių apylinkės. Sovietmečiu pastatytas grūdų produktų kombinatas, paukštynas, įkurtas akmenų muziejus, geologijos ekspozicija.
1981 m. Vievyje rastas lobis. Jį sudarė LDK, Lenkijos, Livonijos, Prūsijos, Rygos ir Rusijos monetos, taip pat 67 LDK, Lenkijos, Livonijos šilingų falsifikatai. 786 lobio monetos saugomos Trakų istorijos muziejuje, 10 – Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
1999 m. patvirtintas Vievio herbas.