Valkininkai – miestelis Varėnos rajone, šalia kelių A4 Vilnius–Varėna–Gardinas ir 5004 Varėna–Matuizos–Valkininkai  sankryžos, prie Merkio, Šalčios ir Gelužos upių santakos, vienodai nutolęs nuo Vilniaus ir Alytaus – per 55 km. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Urbanistikos paminklas.

Yra Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (pastatyta 1837 m.), lopšelis-darželis „Aguonėlė“, biblioteka, paštas. Valkininkų vidurinė mokykla yra gretimame Užuperkasio kaime. Į vakarus nuo miestelio yra Naujieji Valkininkai, didesni už Valkininkų miestelį.

 

Pavadinimo kilmė

 

Miestelio vardas tikriausiai sudarytas iš dviejų sandų: šaknies valk- ir priesagos -inink-. Tačiau sunku pasakyti, ką reiškė toji šaknis. Arti Valkininkų nėra nei upės, nei ežero, kurios vardas būtų Valka, Valkys ar pan. Tad tikriausiai tai vedinys iš kokio kito geografinio objekto – miško, balos, pievos ar pan., mat pietų Lietuvoje yra ne viena pieva, miškas ar laukas, vadinamas Valka, Valkos ir panašiai.

Dėl klaidingos perrašos, lenkiškai nuo XVIII a. įsivyravo pavadinimo lytis be pirmosios raidės (Olkieniki). Iki XX a. vidurio vartota ir vienaskaitinė lytis Valkininkas, Valkinykas.

 

Istorija

 

Mokslininkų teigimu, Valkininkai – vienas ryškiausių lietuvių liaudies medinės architektūros paminklinių urbanistikos kompleksų. Aikštės planas (tūrinė erdvinė kompozicija, pastatų išdėstymas, jų mastelis, grindinys) susidarė XVI a., o dabartinę formą įgavo XIX a. tai raiškaus radialinio plano miestelis. Genetiniu požiūriu Valkininkų planas yra archajiškas, reliktinis, autentiškas. Jis yra panašus į Vilniaus senamiesčio aikštės planą. Valkininkų gyvenvietė atsirado XIV a. Tuo metu buvo ir didžiųjų kunigaikščių medžioklės pilis. 1418 m. Vytautas Didysis dovanojo miesteliu vadinamą gyvenvietę su Valkininkų dvaru savo žmonai Julijonai.

Valkininkų vietovė minima nuo XIV a. (manoma, kad 1387 m. Jogailos rašte Skirgailai). 1418 m. minimas Valkininkų dvaras (karališkasis) ir miestelis, 1503 m. Valkininkų valsčius, 1516 m. miestas, nors Magdeburgo teises gavo tik 1571 metais. 1551 m. netoli Valkininkų, prie Spenglos upelio įkurta šaunamųjų ginklų kalykla, kurioje buvo gaminamos patrankos, sviediniai, parakas. Ji veikė apie 100 metų, gamybai naudojo ir vietinę balų rūdą, ir atvežtines žaliavas.

Prieš 1601 m. pastatyta nauja bažnyčia. 1608 m. ir 1609 m. patvirtinus ir išplėtus senąsias privilegijas. Valkininkų bažnyčia menkai teišsiskyrė miestelyje, todėl 1635–1650 m. pastatytas pranciškonų vienuolynas. Dvibokštė bažnyčia su 2 aukštų U plano vienuolyno korpusais iškilo Valkininkų vakariniame pakraštyje, už Merkio. Šis renesanso ir baroko architektūros kompleksas tapo svarbiausia miestelio ir apylinkių dominante.

Prie Valkininkų 1700 m. vyko Sapiegų ir prieš juos susivienijusių Lietuvos bajorų, vadovaujamų Oginskių, mūšis – Valkininkų mūšis. Sapiegos šį mūšį pralaimėjo ir prarado Lietuvoje turėtą hegemoninę padėtį. Miestelyje ėmė kurtis žydai, todėl Valkininkuose XVIII a. buvo pastatyta medinė sinagoga. Ji buvo trijų pakopų stogu, žemesniu prieangiu ir šone prisiglaudusia moterų galerija. Abipus prieangio – piramidės formos bokšteliai. Viduje nebuvo stulpų, o paskliautę supo viena galerija. Bimą gaubė aštuonių korintinių kolonų palaikomas baldakimas. Ji sudegė 1941 m.

1792 m. birželio 26 d. Stanislovas Augustas Poniatovskis Valkininkams pakartotinai suteikė laisvojo miesto teises ir herbą. Tačiau carinė Rusija jas panaikino, ir nors gyventojai dar XIX a. pradžioje kovojo dėl savivaldos, bet nesėkmingai.

Valkininkai gerokai nukentėjo 1812 m. prancūzų invazijos į Rusiją metu. Pasekmės buvo sunkios. Po prancūzmečio žmonės badavo iki pat 1822 m. 1832 m. panaikintas Pranciškonų vienuolynas, jame įkurdintas kariuomenės dalinys.

XIX a. pabaigoje Valkininkuose veikė popieriaus fabrikas. 1913 m. inžinieriaus Prano Jodelės iniciatyva Valkininkuose pradėta statyti pirmoji Lietuvoje cemento gamykla. Tačiau darbai nebaigti – P. Jodelė mobilizuotas, fabrikas per karą apgriautas, vėliau nebeatstatytas, kadangi Valkininkai nuo 1920 m. priklausė lenkams.

Sovietmečiu buvo Valkininkų kolūkio centrinė gyvenvietė.

1993 m. patvirtintas dabartinis Valkininkų herbas.