Utena – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos aukštumoje (Aukštaičių aukštumos dalis), 92 km į šiaurę nuo Vilniaus. Utenos apskrities ir Utenos rajono savivaldybės centras, Utenos miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras.
Stovi Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1884 m.; šalia jos – senosios kapinės), nedidelė stačiatikių Utenos Viešpaties Pakilimo į dangų cerkvė, Utenos sentikių cerkvė (nuo 1991 m.), nauja Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčia (pašventinta 2005 m.), Utenos baptistų bažnyčia, sinagoga. Veikia kultūros centras, kultūros rūmų dailės galerija, vaikų socialinės paramos ir ugdymo centras, turizmo informacijos centras, du pašto skyriai, Utenos krašto muziejus (nuo 1929 m.). Stovi vandentiekio bokštas (istorijos paminklas), pašto rūmai (senoji pašto stotis, XIX a. klasicizmas, archit. Vaclovas Ričelis), Utenos Šv. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės koplyčia rytų Aukštaitijos partizanams atminti (Kančių kalnelyje prie Dauniškio ežero), paminklas J. Basanavičiui (centrinėje miesto gatvėje).
Utenos šiaurėje yra rajono centrinė ligoninė. Mieste vasarą Rašės hipodrome rengiamos ristūnų lenktynės.

Gamta ir geografija

Mieste susikertantys šalies keliai
Per Uteną teka kelios upės. Krašuona ir jos intakas Vieša. Krašuona miesto centre nuo jos santakos su Vyžuonėle, ištekančios iš Vyžuonaičio ežero, keičia vardą į Vyžuona. Vyžuonos intakai – Utenėlė arba Utenaitė ir Rašė. Telkšo du ežerai – Vyžuonaitis ir Dauniškis.
1956 m. vasario 1 d. Utenoje užfiksuotas visos Lietuvos šalčio rekordas: –42,9 °C. 1986 m. birželį siautė rekordinis vėjas (40 m/s).
Yra miesto parkas. Stūkso Utenos akmuo su dubeniu (archeologijos paminklas). Prie Klovinių užtvankos stūkso Vestuvių kalnas.

Pavadinimo kilmė

Utena – hidroniminis vietovardis. Apylinkėse gausu vandenvardžių su šaknimi uten- : ežerai Utenas, Vyžuonaitis ir Utenykštis, upė Utenėlė (arba Utenaitė). Labiausiai tikėtina, kad miestas pavadintas pagal Utenėlės upelį, kuris anksčiau vadinosi tiesiog Utena, o miestui išaugus įgavo mažybinę priesagą. Kryžiuočiai savo raštuose miestą vadino Uten, Utten, Vitena ir kitais vardais.

Savivalda

1599 m. Utenai suteikta prekybos privilegija kitų savivaldos teisių nesuteikė, miestelis liko valsčiaus centru. Tik 1791 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės, bet miestelėnai jomis nepasinaudojo, nes netrukus visas kraštas atiteko Rusijai. Utenos valsčius priklausė Ukmergės apskričiai.
Pirmojo pasaulinio karo metais Utena tapo apskrities (kreizo) centru. 1918 m. miestą užėmę bolševikai buvo įsteigę savo revoliucinį komitetą, bet 1919 m. birželio 2 d. Lietuvos kariuomenės 1-asis pėstininkų pulkas, kuriam vadovavo karininkas Kazys Ladyga, miestą išvadavo ir buvo sudaryta miesto savivaldybė bei įkurta Utenos apskritis, kuri panaikinta tik 1950 m. SSRS okupacijos metais Utena realios savivaldos neturėjo.
1990 m. išrinkta Utenos rajono savivaldybės taryba, o nuo 1995 m. miestas savivaldybėje turi atskiros seniūnijos statusą.

Susisiekimas. Keliai

Utenoje eina dvi magistralės:
A6 Kaunas–Zarasai–Daugpilis
E262 Kaunas-Utena-Daugpilis-Rėzeknė-Ostravas
A14 Vilnius–Utena

Krašto keliai:
111 Utena–Kaltanėnai–Švenčionys
118 Kupiškis–Utena
208 Pietrytinis Utenos aplinkkelis

Istorija

Utena – vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Narkūnų piliakalnių archeologiniai tyrinėjimai patvirtino ankstesnes mokslininkų prielaidas, kad senoji Utena buvusi apie 3-5 km į pietvakarius nuo dabartinio miesto. Gyvenvietė ten atsiradusi dar II tūkst. prieš mūsų erą pabaigoje.
Narkūnų piliakalnių papėdėje buvusios sodybos datuojamos I–II a.
Pagal padavimą, miestą įkūręs legendinis kunigaikštis Utenis, kuris pasistatydinęs pilį prie Utenėlės upelio. Bychovco kronikoje rašoma, jog Utenio tėvas buvęs Lietuvos ir Žemaičių didysis kunigaikštis, Naugarduko didysis kunigaikštis – Kukovaitis, o motina Pajauta. Po tėvo mirties 1221 m. Utenis prie Šventosios upės netoli Deltuvos pastatė paminklą (stabą), kuriam supuvus, išaugo miškas, vadinamas Kukovaičio vardu.
Rašytiniuose šaltiniuose Utenos vardas pirmą kartą paminėtas 1261 m., kai karalius Mindaugas laiške kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą perleido ir Utten žemes.
XIII–XIV a. didžiajame piliakalnyje buvusi pastatyta galinga Utenos pilis, o šalia jos įsikūrusi gyvenvietė. Pasak kronikų 1281 m. pilį valdęs kunigaikštis Daumantas, kurio brolis Narimantas, keršydamas už pagrobtą žmoną, su savo kariuomene apsupo Uteną. Pralaimėjęs Daumantas buvo priverstas bėgti į Pskovą.
Hermanas Vartbergietis rašė, kad Livonijos magistras Vilhelmas de Vimersheimas 1373 m. nusiaubęs Vitten žemes, o 1375 m. nuniokotos Utten žemės.
1433 m. sausio 30 d. – 1444 m. vasario 9 d. vykusio karo metu kalavijuočiai ne kartą siaubė Utenos kraštą, o rugpjūtį pilis buvusi priešų sunaikinta ir piliakalniai netekę gynybinės reikšmės. Tada gyvenvietė ir perkelta į dabartinę, ūkiniu požiūriu patogesnę vietą.
1416 m. pastatyta Utenos bažnyčia. Miestelis tapo pilies seniūnija, nors pilies vaidmenį tuo metu atliko Didžiojo kunigaikščio dvaras. 1499 m. didysis kunigaikštis Aleksandras Utenos valdytoju paskyrė Mykolą Glinskį. 1599 m. Utena gavo prekybos privilegiją. Tai paskatino miesto augimą. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje miestelis buvo perplanuotas pagal stačiakampį standartinį planą. Jo centre buvo sukurta keturkampė turgaus aikštė.
Šiaurės karo metu (1700–1721 m.) Utena buvo išgriauta ir sunaikinta į Lietuvą įsiveržusių švedų. XVIII a. atidaryti parapinė mokykla. 1781 m. ją lankė 7, 1798 m. – 20 vaikų. Po Abiejų tautų respublikos padalijimo Utenos dvaras perėjo į privačias rankas.
Miestelis pradėjo atsigauti, kai pro jį iki 1836 m. buvo nutiestas plentas Sankt Peterburgas-Varšuva. Tai pirmasis plentas Lietuvoje, kurio ruožas Zarasai-Kaunas nutiestas 1830–1836 m. Susidarė geresnės sąlygos prekybai ir miestui augti. Prie plento 1835–1836 m. pastatyta arklių pašto stotis su nakvynės namais ir arklidėmis tuo metu buvo pati didžiausia įstaiga Utenoje. 1854 m. pradėta tiesti telegrafo linija Peterburgas-Varšuva per Zarasus ir Uteną, pašto stotyje įrengta telegrafo stotis. 1869 m. pastatyta Utenos Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė. 1879 m. sudegė didžioji dalis Utenos. 1899 m. pro Uteną nutiestas Panevėžio–Pastovio geležinkelis.
1918 m. pašte įkurta telefonų stotis. 1924 ar 1926 m. suteiktos miesto teisės. Apie 1950 m. į miestą iš apylinkių (Šeimaties, Sirvydžių, Nečėnų, Stalilioniškių) ėmė kraustytis sentikiai, kurių parapija 1980 m. turėjo apie 1000 tikinčiųjų.
Dabartinis miestas tarsi iškopė iš savo istorinės tradicinės vietos – gilių slėnių, apglėbė Dauniškio ir Vyžuonaičio ežerėlius, pasiekė Vyžuonos upę, Skaistašilio mišką.
1954 m. įkurta medicinos mokykla. 1955 m. rudens pabaigoje buvo atidaryta Utenos psichiatrijos ligoninė.
Sovietmečiu plėtota pramonė:
1960 m. – laboratorinių elektros krosnių gamykla,
1967 m. – Marytės Melnikaitės gamybinis susivienijimas,
1975 m. – mėsos kombinatas;
1977 m. – pradėjo veikti naujoji pieninė (pieno kombinatas);
1977 m. – nealkoholinių gėrimų kombinatas (gaminta „Pepsicola“ ir „Fanta“);
1980 m. – traktorių remonto gamykla.
Taip pat veikė politechnikumas, profesinė technikos mokykla. 1979 m. Utenos paštas iš senosios pašto stoties persikėlė į naujus rūmus.
1996 m. patvirtintas dabartinis Utenos herbas – aukso spalva spindinti pasaga, laimės simbolis.