Trakai – miestas Vilniaus apskrityje, už 30 km į vakarus nuo Vilniaus centro. Trakų rajono savivaldybės ir seniūnijos centras, 3 seniūnaitijos (Naujasodžio, Pietinė ir Šiaurinė).
Pietinėje Trakų dalyje veikia kultūros namai, Trakų rajono centrinė ligoninė ir poliklinika, paštas. Urbanistikos paminklas (nuo 1969 m.). Miesto dalys:

Trakų senamiestis
Užutrakis
Naujasodis

 

Gamta ir geografija

 

Miestas apsuptas ežerų, kuriuose gausu įvairaus dydžio salų (šiaurinį miesto pakraštį skalauja Galvė, rytinį – Lukos, arba Bernardinų ežeras, pietinį – Gilušis, vakarinį – Totoriškių ežeras). Taip pat, ties pietiniu miesto pakraščiu telkšo Babrukas, Lovka, vakaruose – Plomėnų ežeras, rytuose – Nerespinka. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.
Trakai – viena mėgstamiausių trumpalaikio poilsio vietų. Čia tinkamos sąlygos pasimaudyti, galima pažvejoti, paplaukioti jachtomis, valtimis, platus įvairių kitų poilsio būdų pasirinkimas.

 

Pavadinimo kilmė

Miesto vardo kilmė aiški – jis kilęs nuo žodžio trãkas („pakilesnė vieta miške, iškirsta ar išdegusi miško vieta; visuma krūmų veislių, sudaranti žemutinį miško ardą“) daugiskaitos.

 

Architektūra ir kultūra

Pilies muziejaus kiemas
Trakų bažnyčia
Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis miesto sankryžoje
Karaimų etnografinės parodos pastatas
Karaimų gatvė Trakuose

Trakų senamiestis yra vienas iš 5 valstybės saugomų Lietuvos senamiesčių (169 ha), saloje stovi pagrindinė miesto įžymybė – Trakų salos pilis. Įdomi ir informatyvi Trakų istorijos muziejaus ekspozicija Salos pilyje. Unikali karaimų etnografinė paroda. Yra Trakų alkakalnis.

Pačioje miesto šiaurėje, Galvės ežero Pilies saloje išlikusi gotikinė Trakų salos pilis (statyta nuo XIV a. II pusės iki Vytauto valdymo pabaigos), kurioje nuo 1962 m. veikia Trakų istorijos muziejus. 1977 m. per Galvę pėstiesiems nutiestas Trakų pilies tiltas.

Be salos pilies, yra daug kitų architektūros paminklų:

Trakų pusiasalio pilies (XIV a.) ir salos pilies (XV a. pradžia) liekanos. Pusiasalyje yra parkas;
parapijinė Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, pašventinta 1409 m. ir šventasis Trakų Dievo Motinos paveikslas;
mūrinė Trakų Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvė (pastatyta 1863 m.);
XVIII a. Trakų kenesa ir XIX–XX a. kapinės, senųjų kapinių vartai ir tvora yra architektūros paminklas (pirmoji pastatyta dar XV a.);
Trakų dominikonų vienuolynas;
Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis (XVIII a. popiežiaus Klemenso XI karūnuotas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas);
į šiaurę nuo Pilies salos, Galvės ir Skaisčio ežerus skiriančiame pusiasalyje (buvusioje Algirdo saloje) išlikęs Užutrakio dvaras su XIX a. pabaigoje statytais neoklasicistiniais dvaro rūmais ir Eduardo Andrė projektuotu parku;
Trakų buvusi smuklė (XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia);
Trakų buvusio bernardinų vienuolyno liekanos;
Totoriškių dvaras (XIX a.).

Trakuose veikia Serajos Šapšalo rinkinių pagrindu sudaryta Trakų muziejaus karaimų parodos ekspozicija. Ji, po remonto, buvo atidaryta 1997 m. birželio 28 d., švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines.

 

Istorija

 

Seniausios archeologams žinomos gyvenvietės dabartinių Trakų vietoje gyvavo jau I tūkstm. pr. m. e. Tačiau pats Trakų vardas iš pradžių veikiausiai priklausė ne dabartiniams, bet Seniesiems Trakams – už 4 km į pietryčius nuo Trakų (minimi nuo 1337 m., tuo metu jau galėjusi būti kunigaikštystė). 1994–1997 m. archeologiniai tyrimai parodė, kad Senieji Trakai buvo įkurti apie XIII a. pabaigoje, tada tikriausiai paties Ldk Gedimino nurodymu visiškai „kultūriškai tuščioje“ vietoje iškirtus mišką ir sumūrijus gardinio tipo pilį. Tikėtina, kad būtent į šiuos Trakus 1321 m. Gediminas iš Kernavės ar kurios kitos vietos perkėlė savo kaip LDK monarcho sostinę, pastatydamas pilį (tiesa, jau 1322 m. perkeldamas sostinę į Vilnių). Tuo tarpu dabartiniai, arba Naujieji Trakai antruoju po Vilniaus LDK politiniu administraciniu centru (bet ne Lietuvos sostine) tapo tik apie 1375 m., LDK submonarchui Kęstučiui įsikūrus XIV a. II ketvirtyje ar viduryje pradėtoje statyti Trakų pusiasalio pilyje (pirmojoje Trakų pilyje), kuri buvo baigta XIV 8-ajame dešimtmetyje, tačiau sugriauta 1382–1383 m. vidaus kovų metu. 1409 m. baigta statyti Trakų salos pilis (antroji pilis Trakuose) buvo stipriausia ir didingiausia LDK. Ji iš karto tapo svarbiausia kunigaikščio Vytauto Didžiojo rezidencija.
XIV a. susiklostė linijinis miesto planas. Apie XV a. pradžią Trakams tapus nemažu miestu, 1409 m. jiems buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės, atidaryta parapinė mokykla [3]; šiek tiek vėliau tokias pačias teises – atskirai nuo krikščioniškosios miesto dalies – gavo ir Trakų karaimų bendruomenė. Miesto klestėjimo laikotarpiu laikomi XV ir XVI a., XV a. pastatyta rotušė.
Iki XVI a. pradžios Trakuose buvo saugomas LDK archyvas – Lietuvos Metrika. XVI–XVII a. Trakų kaip svarbaus politinio, prekybos ir kultūros centro reikšmė sunyko. Miestas labai nukentėjo XVII a. viduryje, vykstant Maskvos karui, kuomet Trakus kelerius metus niokojo Rusijos okupacinė kariuomenė, – būtent šio karo metu abidvi Trakų pilys virto griuvėsiais. 1654–1667 m. miestas apiplėštas ir sudegintas, 1700–1721 m. Šiaurės karo metu taip pat degė.
1915 m. vokiečių kariuomenės artilerijos apšaudymai sunaikino miesto centrą. 1924 m. lenkų valdžia įteigė Mokytojų seminariją, rengusią pedagogus Vilnijos krašto pradžios mokykloms. Tarpkariu mieste buvo įsikūręs Trakų pasienio apsaugos korpusas. 1938 m. įkurtas karaimų muziejus.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1954 m. dalis miesto teritorijos prijungta prie Senųjų Trakų apylinkės. 1960 m. įsteigtas Trakų kraštovaizdžio draustinis, 1991 m. – Trakų istorinis nacionalinis parkas. Sovietmečiu veikė turizmo bazė, kempingas, jachtų klubas, 2 irklavimo bazės. Pastatyti kultūros namai (architektas A. Paulauskas). 1996 m. patvirtintas dabartinis Trakų herbas. 2008 m. suteiktas kurortinės teritorijos statusas.