Šilutė – miestas vakarinėje Lietuvos dalyje, Klaipėdos krašte, Pajūrio žemumoje, Klaipėdos apskrityje, netoli Kuršių marių ir 8 km iki Rusnės salos. Miestas yra nutolęs 50 km į pietus nuo Klaipėdos. Šilutė yra Pamario krašto, Šilutės rajono savivaldybės ir seniūnijos centras, yra Nemuno deltos regioninio parko direkcija. Per miestą teka Šyšos upė, kurioje yra mažųjų laivų uostas. Urbanistikos paminklas. Mieste yra 2 seniūnaitijos – Šilutės ir Šilutės Naujakurių.
Miesto centre yra Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia (iki bokšto viršūnės aukštis siekia 50 metrų, bokšte 3 varpai ir miesto laikrodis, mušantis laiką kas 15 minučių. Jis yra didžiausias Lietuvoje: jo ciferblato skersmuo 2,5 m, didžioji rodyklė 1,10, mažoji – 0,80 m ilgio. Miesto centre taip pat yra Karių kapinės. Prie geležinkelio stovi Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia (pastatyta 1854 m.), bei netoliese yra Šilutės evangelikų baptistų bažnyčia. Taip pat mieste yra Šilutės Arkangelo Mykolo koplyčia, sentikių bendruomenė ir Šilutės Naujoji Apaštalų bažnyčia. Mieste buvo tuberkuliozės ligoninė, vakarinėje miesto dalyje yra kultūros namai, prie Šyšos – išlikę Hugo Šojaus dvaro rūmai (Šilutės muziejus), rajono centrinė ligoninė ir poliklinika; senelių globos namai, paštas, miesto parkas.
Pavadinimo kilmė
Kaimai, iš kurių buvo suformuotas dabartinis miestas, vadinosi Šilokarčema (minima nuo 1511 m.), Verdainė (nuo XIII a.) ir Žibai (minimi nuo 1540 m.). 1511 m. Jonui Talatui Klaipėdos komtūras patvirtino teisę įsteigti čia smuklę (karčemą) ir valdyti aplinkinius miškus bei pievas tarp Klaipėdos ir Tilžės, prie Šyšos. Smuklę žmonės pavadino Šilokarčema (vok. Heidekrug = Heide – „šilas“ + Krug – „karčema“), kadangi smuklė pastatyta atokioje vietoje, šile. Netrukus atsirado dar kelios smuklės, apie kurias ėmė burtis žvejai, prekybininkai ir amatininkai (vienos iš jų šeimininkas buvo garsaus filosofo Emanuelio Kanto prosenelis Ričardas Kantas).
1923 m. naujajai gyvenvietei, suformuotai iš trijų minėtų kaimų, suteiktas Šilutės pavadinimas, atsižvelgiant į pagrindinio iš tų kaimų vardo pradžią
Geografija ir gamta
Šilutės miestas yra įsikūręs Pajūrio žemumoje, pietvakarių Lietuvoje, kuriame gyvena apie 20 tūkst gyventojų. Regionas yra mažai industrializuotas. Per miestą teka upė Šyša. Netoliese, prie Rusnės, teka Nemunas. Miesto pietryčiuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose yra kolektyviniai sodai. Didžiosios pramonės dalis ir dauguma įmonių yra sutelkta šiaurinėje miesto dalyje.
Šilutei yra būdingas jūrinis klimatas, gana daug kritulių. Čia yra užfiksuota keletas Lietuvos klimato rekordų:
1978 m. rugpjūčio mėn. buvo didžiausias mėnesio kritulių kiekis (291,1 mm)
1981 m. nustatytas didžiausias metinis kritulių kiekis (1109,2 mm)
1994 m. liepos mėn. kritulių išvis nebuvo (0,0 mm)
Kultūra ir menas
Šilutės muziejus paveldėjo Hugo Šojaus archeologijos, kartografijos rinkinius ir ypač vertingą etnografinį rinkinį. Muziejuje yra XVIII a. lietuvininkų baldai, audiniai, rūbai, įvairūs buities daiktai. Šilutė (Macikų k.) yra žymaus vokiečių rašytojo Hermano Zudermano gimtinė. Evangelikų liuteronų bažnyčios parkelyje atstatytas paminklas su rašytojo bareljefu.
Sovietiniais metais mieste buvo keturios vidurinės mokyklos (trys lietuviškos ir viena rusiška), kino teatras. Dabar mieste veikia muziejus, penkios bažnyčios, du viešbučiai, daug kavinių, barų bei restoranų.
Miesto šventės
Oficiali miesto diena – paskutinis gegužės mėnesio šeštadienis (miesto gimtadienis). Taip pažymima data, kai 1511 m. šile buvo įkurta pirmoji smuklė. Šventė vyksta prie Kultūros ir pramogų centro.
Šilutei yra itin svarbios pavasario šventės, kurios pritraukia nemažai svečių iš Lietuvos ir užsienio: daug svečių atvyksta iš Vokietijos
Architektūra
Šilutės miesto senieji pastatai yra daugelis statyti prieškario metu. Dauguma pastatų yra statyti XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Šilutės senieji pastatai teikia būdingą Klaipėdos krašto dvelksmą. Šilutės mieste pagrindiniai senieji pastatai yra šie:
Šojaus dvaras (Šilutės muziejus), 1818 m.
Turizmo mokykla (buvęs kalėjimas), 1848 m.
Šilutės geležinkelio stotis, 1875 m.
Šilutės geležinkelio tiltas per Šyšą, 1875 m.
Paštas, 1905 m.
Gaisrinė, 1911 m.
Šilutės 1-osios gimnazijos pastatas, 1924 m.
Be minėtų pastatų, Šilutėje yra daug senų gyvenamų ir negyvenamų statinių, kai kurie yra nugriauti – „Germanijos“ viešbutis. „Germanijos“ viešbutis buvo gana prabangus ir po gaisro 1929 m. atstatytas, tačiau 1945 m. vėl sudegė. Dabar šioje vietoje stovi Šilutės miesto ir rajono savivaldybė.
Istorija
Miestas, įsikūręs buvusioje skalvių genties teritorijoje. Žemės aplink Šilutę ir toliau į šiaurę ir rytus buvo vadinamos Lamata ar Lamotė. Per šias žemes Kryžiuočių ordino laikais (XIV a. – 1525 m.) Šilutės seniūnijos teritorijoje ėjo kelias iš Tilžės į Klaipėdą.
Viduramžiai
1511 m. įkurta smuklė, apie kurią susidarė Šilokarčemos gyvenvietė. XVI a. pr. atsikūrė Verdainė, 1540 m. joje gyveno 27 šeimos. 1566 m. pastatyta Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčia. 1588 m. įsteigta Verdainės parapijinė mokykla su biblioteka. 1540 m. įkurta Žibų gyvenvietė, kurioje gyveno amatininkai. Nuo XVI a. antros pusės Šilokarčema (vok. Heydekrug) ėmė garsėti savaitiniu turgumi, į kurį suvažiuodavo žvejai, žemdirbiai, amatininkai, pirkliai ne tik iš gretimų apylinkių, bet ir iš Žemaitijos, Kuršių Nerijos, Rusnės ir kt.
XVII a. įkuriami dvarai Barzdūnuose, Macikuose, Verdainėje ir kt. XVII a. Šilokarčemoje ir Verdainėje apsigyveno nuo religinio persekiojimų pabėgę škotai. Verdainėje įsteigta karčiama.
1684 m. Rusnės kunigas Mykolas Gaidys Verdainės pakraštyje įrengė sodybą, kuri tapo Gaidelių kaimo pradžia. 1525–1701 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Prūsijos kunigaikštystei. Karo metu, 1628–1635 m., ją valdė švedai, 1701–1871 m. – Prūsijos karalystė.
XVIII a. Šilutės seniūnijos teritorijoje pasikeitė gyventojų sudėtis – senieji gyventojai, kurių pagrindą sudarė lietuvininkai, žuvo ar išmirė per amžiaus pradžioje vykusį Šiaurės karą ir maro epidemiją, vėliau – Septynerių metų karą (1756–1763 m.), o jų vietas užpildė vokiečiai, austrai ir kt.
Šilutės traukinių stotis XX a. pradžioje
Nutiestas Tilžės – Klaipėdos plentas (1846–1850 m.), Klaipėdos-Tilžės geležinkelį (1872–1875 m.), keliai į Rusnę ir kitas didesnes gyvenvietes. Prie kelių įsteigtos karčiamos: Gnybaluose, Grabupiuose, Jonaičiuose ir kt. XIX a. gyventojus nuvargino – badas, epidemijos, potvyniai. 1871–1920 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Vokietijos imperijai.
Vokietijos imperijos karališkasis kokybės ženklas naudotas Šilutės apskrityje
1910 m. prie Šilokarčemos gyvenvietės prijungiami Žibai, Cintjoniškiai, Verdainė. 1912 m. nutiestas 1435 mm pločio siaurukas Šilutė-Kulėšai, priklausęs Insterburgo siaurųjų geležinkelių bendrovei (nors geležinkelis buvo plačiosios vėžės). 1945 m. jis buvo išardytas.
1918–1921 m. Šilutės seniūnijos taryba išleido savo 25, 50, 75 pfenigių ir 1 markės vertės banknotus, kurie buvo naudojami Šilutės apskrityje iki 19Naujieji laikai
22 m. vasario 21 d.
1918 m. Šilokarčemoje įsteigta vokiška gimnazija. XX a. pr. Šilutės seniūnijos teritorija daugiausia buvo lietuviška, nors kai kurie kaimai buvo suvokietėję: 1905 m. Kirlikuose gyveno tik 44 %, Barzdūnuose – 37 %, Liaučiuose – 32 % ir kt. lietuvių.
Šilutės atsiskyrimas nuo Vokietijos
1920–1923 m. Prancūzijos valdymo metu, Šilokarčemoje būrėsi lietuvininkai, siekę Klaipėdos kraštą prijungti prie Didžiosios Lietuvos. 1922 m. pabaigoje Šilokarčemoje įsteigta Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrius, vėliau į Šilokarčemą persikelia ir Gelbėjimo komiteto nariai, kurie 1923 m. sausio 9 d. paskelbė manifestą, kad Klaipėdos direktorija ir kiti administraciniai organai paleidžiami, o visą valdžią perima nauja direktorija. 1923 m. sausio 10 d. vakare sukilėliai užėmė Šilokarčiamą. 1923 m. sausio 19 d. joje įvyko Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių, Klaipėdos krašto lietuvių kult. ir ek. organizacijų suvažiavimas (120 žm.), kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos autonomijos teisėmis.
Verdainės evangelikų bažnyčia
1923 m. naujoji Klaipėdos krašto administracija pakeitė Šilokarčemos gyvenvietės pavadinimą į Šilutė. Iki 1939 m. veikė daug svarbių įstaigų, nutiesta naujų gatvių, kelių, kūrėsi vietinė pramonė (saldainių, šepečių, limonado, muilo ir kt. fabrikėliai). 1927 m. įsteigta lietuvių gimnazija. Pastatyta elektrinė (1924 m.), evangelikų liuteronų bažnyčia (1926 m., arch. K. Gutknecht), vokiečių (1930 m.), lietuvių (1938 m.) gimnazijų ir kt. pastatai. 1936 m. įsteigta spirito varykla. 1938 m. Šilutėje buvo 17 pramonės įmonių, kuriose dirbo 295 darbininkai.
Antrasis pasaulinis karas
1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą aneksavus Trečiajam Reichui, buvo uždarytos lietuviškos mokyklos ir kitos lietuviškos įstaigos. Vydūno gimnazija buvo perkelta į Žemaičių Naumiestį. 1939–1945 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Gumbinės apygardai. 1941 m. Šilutė gavo miesto teises ir tuo metu mieste gyveno apie 5 400 gyventojų. Macikuose veikė vokiečių karo belaisvių stovykla (1939–1944 m.). Tai buvo „Luft 6“ stovykla karinių oro pajėgų karo belaisviams, kur buvo kalinami Anglijos, JAV karo lakūnai.
Po II pasaulinio karo
Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia ir paštas
Po Antrojo pasaulinio karo iš esmės pasikeitė Šilutės seniūnijos teritorijos gyventojų sudėtis. Prieš karą gyvenę vokiečiai ir dalis lietuvininkų, artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus, o dalis likusių buvo ištremti. Tuščiuose namuose apsigyveno atvykėliai iš įvairių Lietuvos vietovių ir Sovietų Sąjungos. Šilutės mieste iš 4500 (1939 m.) gyventojų liko tik 7 (1944 m. spalio vid.), o 1959 m. jau gyveno 8969 gyv. 1955 m. Vokietijos Federacinei Respublikai pasirašius su TSRS sutartį dėl buvusių Vokietijos piliečių išvykimo į Vakarų Vokietiją, ja pasinaudojo daugelis Šilutės seniūnijos teritorijoje gyvenusių gyventojų.
Lietuviškas ir vokiškas užrašas ant pastato Šilutėje
1944–1947 m. Šilutė vėl tampa apskrities centru, o nuo 1950 m. – rajono centru. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Mieste atstatoma ir kuriama pramonė. Steigiamos mokyklos, atidaromos ligoninės, kultūrinės ir administracinės įstaigos. Kaimiškoje seniūnijos dalyje įsteigta Jonaičių apylinkė, keletas kolūkių, kurių pagrindu vėliau įkurti Jonaičių tarybinis ūkis ir Šilutės tarybinis ūkis–technikumas. Macikuose įsteigta karo belaisvių stovykla (1944–1946 m.), vėliau vietoj jos – TSRS Vidaus reikalų ministerijos Pataisos darbų stovyklų skyriaus Šilutės stovykla (1946–1955 m.). Ūkių centrinėse gyvenvietėse (Laučiuose, Pagryniuose) įsteigtos pagrindinės mokyklos, felčerių-akušerių punktai, ryšių skyriai, kultūros namai, bibliotekos, maisto parduotuvės. 1968 m. pastatyta universalinė parduotuvė (archit. A. Patalauskas), 1987 m. – nauji kultūros namai (archit. I. Kraniauskas). 1989 m. įkurta Šilutės stačiatikių Arkangelo Mykolo parapija.
1995 m. patvirtintas dabartinis Šilutės herbas. 2011 m. išrinkta Lietuvos kultūros sostine[8]. 2013 m. Šilutės evangelikų liuteronų parapija šventė 100 metų jubiliejų Šventės metu į miestą atvyko daug svečių iš Lietuvos ir Vokietijos.