Šeduva (žem. Šedova) – miestas Radviliškio rajone, 18 km į rytus nuo Radviliškio, Šeduvos kalvagūbryje (115–125 m virš jūros lygio). Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Centro ir Gimnazijos). Urbanistikos paminklas.
Mieste yra Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (pastatyta 1649 m.), Šeduvos gimnazija, Šeduvos aerodromas, biblioteka (nuo 1937 m.), mokykla-darželis, globos namai, kraštotyros muziejus, kultūros namai, paštas.
Netoli miesto yra Šeduvos viensėdis.

Pavadinimo kilmė

Šeduvos vardas (suvokietintas) užtinkamas dar 1378 m. Livonijos riterių žygių į Lietuvą aprašyme. Vilhelmo von Frimerskeimo žygio metu Šeduva pavadinta Sandeniskes. XVI a. Šeduvą žmonės vadino Šiauduva (miestas įsikūręs prie upelio Niauduva). M. Valančius miesto pavadinimą rašė Szaduwa, XIX a. pab. vadinamas gorod Šaduva. A. Vaičius 1905 m. Vilniaus žiniose miestą vadina Šėduva, o P. Butkus 1908 m. – Šeduva.
Manoma, kad miesto vardas yra asmenvardinės kilmės, prie pavardės Šedas (ar Šedis, Šedys) arba Šadas (ar Šadys, Šadis) pridedant priesagą -ava, kuri ilgainiui tapo -uva. Tokių paralelių turime daug, pavyzdžiui, Dainava // Dainuva, Dotnava // Dotnuva, Labgava // Labguva, Latava // Latuva, Linkava // Linkuva, Tytava (Tytauka) // Tytuva. Dar palyginkime istorinių etnonimų poras Sūdava // Sūduva, Nadrava // Nadruva, gretimines bendrinių žodžių formas baudžiava // baudžiuva, ganiava // ganiuva, keltava // keltuva ‘galvijas’. Tikrinių vardų variantai su priesaga -uva lietuvių kalboje vis labiau įsigali, o su -ava nyksta. Vardai su -ava populiaresni Latvijoje.
Viduramžiais miestas vadintas Šauduva, Šiauduva.

Istorija

1449 metais Šeduvoje gimė Moše Hagole. 1529 m. buvo įkurta Šeduvos bažnyčia. 1542 m. jau vadinama miestu. 1654 m. birželio 25 d. gavo Magdeburgo teises. Miestui buvo suteikta savivalda su burmistro ir tarėjo bei vaito ir skolininkų teismais. Buvo suteiktas Šeduvos herbas. 1775 m. seniūnija kartu su miestu padovanota kunigaikščiui Stanislovui Poniatovskiui. Po 1776 m., panaikinus mažesnių miestelių Magdeburgo teises, 1779 m. kunigaikštis su miestiečiais pasirašė sutartį, kuria Šeduvai buvo palikta savivalda.
Miestas dažnai degė (1678 m., 1795 m., 1798 m.). Po 1795 m. gaisro buvo išleista speciali instrukcija, kurioje nurodyta, kad naujai planuojant sklypus, reikia kiek ištiesinti senąsias posesijas taip, kad nebūtų pažeistos turgaus aikštės ir gatvių linijos. Buvo uždrausta statyti namus be kaminų. Gyvenamųjų namų fasadai turėjo būti atsukti į turgaus ar gatvės pusę. Miestelėnai, kurie neišgalėjo prie turgaus aukštės statyti geresnių namų, privalėjo savo sklypus parduoti. Iki baudžiavos panaikinimo Šeduva buvo vienintelis Lietuvos miestelis, išsikovojęs miesto teises ir pagal įstatymus prilygstąs apskrities miestams.
1789 m. Šeduvos dvarą nusipirko baronai fon Ropai, valdę jį iki Antrojo pasaulinio karo.
Po 1863 m. sukilimo numalšinimo rotušėje buvo įkurta stačiatikių cerkvė. 1870 m. cerkvę nutarta statyti aikštės viduryje (architektas U. Golinevičius). 1879 m. ji pastatyta miesto centrinėje aikštėje vietoj ten stovėjusio jubiliejinio paminklo, skirto Romos popiežiaus nuncijaus atvykimui pažymėti. 1934 m. cerkvė buvo nugriauta.
Mieste vystėsi pramonė ir plėtėsi prekyba. Pagrindinės prekės buvo grūdai, linai, sėmenys, kiaulės ir žąsys; vykdavo arklių turgus. Buvo gausybė užvažiuojamųjų kiemų. 1871–1873 m., nutiesus Radviliškio–Daugpilio geležinkelį, pagrindine prekių ir keleivių pervežimo bei pašto ryšių linija tapo geležinkelis. XIX a. pabaigoje Šeduvoje, be malūnų, dar buvo statomi sandėliai. Apie 12 to meto pirklių turėjo antros gildijos pažymėjimus. 1897 m. žydai Šeduvoje sudarė 61 % gyventojų ir vyravo beveik visose ūkinės veiklos srityse. 1941 m. rugpjūčio 25−26 d. Antrojo pasaulinio karo metu vyko Šeduvos žydų žudynės: nužudyti 664 žydai (230 vyrų, 275 moterys, 159 vaikai pagal K. Jagerio raportą).
1946 m. rugpjūčio 3 d. Šeduva tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu veikė gamybinių įmonių kombinatas, siuvimo fabrikas, tarybinis ūkis-technikumas Raudondvario dvare.
1994 m. patvirtintas dabartinis Šeduvos herbas.