Salantai (žem. Salontā) – miestas šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, abipus Salanto upės (Minijos intako), 31 km į šiaurės rytus nuo Kretingos. Salantų seniūnija, yra Imbarės seniūnijos administracinis centras.
Jame yra katalikų bažnyčia (pastatyta 1911 m.), pašto skyrius, policijos nuovada, pirminės sveiktos priežiūros centras, palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, gimnazija, vaikų darželis, kultūros centras, Salantų regioninio parko direkcija, 2 vaistinės, 2 degalinės, daugiau kaip 10 parduotuvių, duonos kepykla, šeimyninis restoranas, keletas smulkių individualių įmonių. Įkurtas Salantų miesto parkas.

Pavadinimo kilmė

Miesto vardas kilęs nuo pro jį tekančios upės Salanto.
Liaudies etimologijoje yra pasakojimas, kad kai aplink Salantų teritoriją tekėjo upė, du kareiviai plaukė valtimi ir vienas žemaitiškai sušuko „Sala onta“ (t. y. „sala antai“ arba „ten yra sala“). Šitaip atsiradęs žemaitiškas Salantų pavadinimas „Salontã“.

Istorija

Salantų apylinkėje žmonių gyvenama nuo žalvario amžiaus, t. y., I tūkstantmečio pr. m. e.. Nuo 1556 m. minimi Skilandžių dvaras ir miestelis, tuomet Salantai priklausė Platelių seniūnijos Imbarės vaitystei.[3] 1567 m. miestelyje buvo turgavietė, 4 gatvės ir 27 namai, 1630 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, o nuo 1638 m. Skilandžiai pradėti vadinti Salantais. Apie 1667 m. įsteigta parapinė mokykla. 1668 m. Salantai vadinami miestu, kuriame gyveno 66 šeimos. 1746 m. miestelis gavo 4 metinių prekymečių privilegiją. 1750 m. buvo 40 katalikų kiemų.
1846 m. miestelyje buvo 186 kiemai. Dauguma jų priklausė prekybininkams žydams ir amatininkams protestantams. Tuo tarpu katalikiški 1821 ir 1843 m. buvo 27, o 1866 m. – 74 kiemai.
1825–1831 m. veikė kanauninko Stanislovas Čerskio įsteigta raižykla, kurioje buvo gaminami vario raižiniai lietuviškų elementorių ir maldaknygių iliustracijoms. Mokytojo Simono Borisevičiaus vadovaujami salantiškiai pirmieji Lietuvoje 1831 m. vasario mėn. sukilo prieš rusų carų priespaudą. 1833 m. miestelyje veikė 28 krautuvės ir 12 karčemų, 1871 m. atidaryta vaistinė, 1880 m. – paštas, 1904 m. – taupomoji kasa.
Nuo 1905 m. Salantuose Aleksandras Bendikas leido kalendorių ūkininkams „Keleivis, išeinąs į Žemaičius ir Lietuvą“. Klebonas, kanauninkas Pranas Urbonavičius 1905 m. įkūrė vartotojų bendrovę „Kaukas“, 1906 m. atidarė lietuvišką „Saulės“ draugijos pradinę mokyklą mergaitėms, 1906–1911 m. pastatė mūrinę bažnyčią (archit. Karlas Eduardas Strandmanas).
Nuo XIX a. pab. Salantai buvo valsčiaus ir seniūnijos administracinis centras. 1919–1940 m. jame veikė valsčiaus savivaldybė, lietuvių ir žydų pradinės mokyklos, paštas, katalikų bažnyčia, žydų sinagoga, keletas batų dirbtuvių, vartotojų bendrovės parduotuvė, keletas privačių krautuvių. 1930 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas.
1923 m. Salantuose buvo 221 sodyba. Lietuvos žemės reformos metu prie miestelio prijungta išparceliuoto Salantų dvaro sodyba. 1941 m. nacistai sunaikino Salantų žydų bendruomenę (apie 700 žmonių).
1950 m. suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu Salantai gyventojų skaičiumi nedaug atsiliko nuo aplinkinių rajono centrų – Skuodo ir Plungės. Tačiau mieste nebuvo vystoma pramonė, jis nesiplėtė, liko Salantų tarybinio ūkio centrine gyvenviete. 1993 m. ties buvusiu vandens malūnu atstatyta užtvanka, įrengtas apie 5 ha dydžio tvenkinys. 1995 m. Salantai neteko miesto teisių, liko Salantų ir Imbarės seniūnijų centras. 1996 m. miestas atšventė 440-ąsias įkūrimo metines. Šventės proga liepos 2 d. patvirtinti miesto vėliava ir Salantų herbas, o prie seniūnijos atidengta skulptūra (autorius Liudas Ruginis).