Raseiniai – miestas vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Kauno apskrityje, 76 km į šiaurės vakarus nuo Kauno, Žemaičių aukštumos pietrytinėse priekalnėse, prie Žemaičių plento. Raseinių rajono savivaldybės centras. Raseinių miesto seniūnija, yra apylinkės seniūnijos centras, Dubysos regioninio parko direkcija.
Yra Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1663 m., išplėsta 1783 m.), buvęs dominikonų vienuolynas, stačiatikių cerkvė (pastatyta 1870 m.), kultūros centras, krašto istorijos muziejus, paštas, rajono centrinė ligoninė, Maironio parkas. Mieste yra 3 tvenkiniai, prateka Raseikos upelis.
Skulptūra „Žemaitis“ (stiprus vyras, sutramdęs mešką, ryžtingai žengia pirmyn; cementas, padengtas baltu marmuru, paminklas pastatytas 1933–1934 m. centrinėje miesto aikštėje, skulptorius Vincas Grybas; postamento šonuose 3 figūriniai bareljefai, vaizduojantys kovas dėl Nepriklausomybės).

Pavadinimo kilmė

Pasak dalies kalbininkų, Raseinių vietovardis (Mindaugo 1253 m. akte Rasseyne) tikriausiai yra susijęs su šaknimi ras-, kuri kildinama iš liet. rasa, rasoti – „kristi, trauktis, dėtis rasai“, rasenti – „dulkti, dulksnoti, lynoti“. Žvelgiant į hipotetinę Kėdainių vietovardžio analogiją galima būtų manyti, kad miesto vardas kilęs nuo asmenvardžio Raseinis, tačiau tokia ar pan. lietuviška pavardė dabar nėra aptinkama.
Kita Raseinių vietovardžio kilmės versija šį miestavardį sieja su per Raseinių miestą tekančio Raseikos upelio vardu; vietos gyventojų vartojamas archajiškesnis šio hidronimo variantas yra Rasupis.

Istorija

Raseiniai yra vienas seniausių Lietuvos miestų, išaugęs buvusioje (archeologinių) žemaičių genties teritorijoje.
Istorijos šaltiniuose Raseiniai minimi nuo 1253 m., kai Mindaugas, atsilygindamas Vokiečių ordinui už Lietuvos 1249–1253 m. vidaus karo metu suteiktą karinę pagalbą, užrašė šiai riterių vienuolių valstybei, be kitų Žemaičių žemių, ir pusę Raseinių žemės, arba valsčiaus; likusią valsčiaus pusę Mindaugas 1254 m. padovanojo pirmajam Lietuvos katalikų vyskupui Kristijonui.
1416–1421 m. Raseiniuose pastatyta pirmoji Raseinių bažnyčia, XV a. pabaigoje gyvenvietei suteiktos miesto savivaldos teisės (patvirtintos 1792 m.). XV–XVIII a. miestas buvo Žemaičių seniūnijos administracinis centras; čia būdavo renkami Žemaičių seniūnai, Žemaičių seniūnijos raštininkai, seniūnijos žemės teismo teisėjai, karužos ir kt. pareigūnai, taip pat ATR Seimo delegatai nuo Žemaičių seniūnijos.
Nuo 1742 m. prie pijorų vienuolyno veikė mokykla. Nuo XVIII a. pabaigos Raseiniuose veikė paštas. 1831 m. kovo 26 d. sukilėliai užėmė Raseinius ir sudarė laikinąją apskrities valdžią. 1930–1940 m. Raseiniuose veikė politinių kalinių kalėjimas. 1932 m. suteiktos II eilės miesto teisės. 1941 m. birželio 23-27 d. prie miesto įvyko Raseinių mūšis, kuriame dalyvavo apie 1000 tankų. Miestas smarkiai nukentėjo per II pasaulinį karą, 1944 m. spalio 7 d. čia įžengė sovietų armija. Karas sunaikino apie 90 proc. pastatų.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1953 m. sovietų nugriauta Raseinių evangelikų liuteronų bažnyčia. Sovietmečiu veikė „Šatrijos“ siuvimo įmonių susivienijimas, sviesto gamykla.
2002 m. patvirtintas dabartinis Raseinių herbas.