Plungė (žem. Plongė) – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Telšių apskrityje, 27 km į vakarus nuo Telšių, abipus Babrungo upės. Plungės rajono savivaldybės centras, Plungės miesto seniūnija. Priemiestinės gyvenvietės: Varkaliai, Jovaišiškė, Babrungas, Kaušėnai, Noriškiai.
Miesto šiauriniu pakraščiu eina geležinkelis Šiauliai-Klaipėda, yra geležinkelio stotis. Šalia yra stadionas, Oginskių dvaro rūmai ir parkas, jame įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, Plungės parkas (gamtos paminklas – Perkūno ąžuolas).
Centre – Senamiesčio aikštė, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1933 m.) su varpine (1850 m.; architektūros paminklas), link rytų – senosios kapinės ir Gondingos HE tvenkinys, pačiuose pietuose – rajono centrinė ligoninė.
Mieste yra kultūros centras, paštas, senelių namai (priklauso parapijai), trejos kapinės. Stovi Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas (nuo 1928 m.), šv. Florijono skulptūra (nuo 1894 m., autorius – knygnešys Kazys Barzdys), atstatyta Lurdo grota (1908 m.), Visų Šventųjų koplyčia (nuo 1858 m.).    

    
Pavadinimo kilmė

Miesto vardo kilmė nėra visiškai aiški. 1894 m. liepą kunigaikščio Mykolo Oginskio užsakymu padarytame Plungės žemėlapyje matyti per miestą vingiuojanti, iš Narvilo ežero ištekanti, į Babrungą įtekanti upelė, kuri rusiškomis raidėmis (kaip ir visi kiti žemėlapyje pažymėti objektai) įvardyta kaip Paplunga. Žemėlapis darytas po 1894 m. birželio 24 d. per Šv. Jono atlaidus kilusio gaisro, kuris nusiaubė visą Plungės miestelį. Žemėlapyje pažymėta, kurie pastatai sudegė, kurie liko.
Pasak istoriko J. Drungilo, yra trys Plungės miesto vardo kilmės versijos: liaudies, antroponiminė ir hidroniminė. Pagal liaudies etimologiją Plungės vietovardis siejamas su veiksmažodžiu „plunktis“, kuris reiškia apipešioti – muštis (palyginimui – „Neik į Plungę, nes ten plunkiasi“. Taip esą sakydavo telšiškiai). Antroponiminės versijos autoriai miesto pavadinimą linkę kildinti iš pavardės Plungė, kuri, beje, buvo labiau paplitusi Pakruojo, Panevėžio, Radviliškio ir Utenos rajonuose, o Šeduvoje vienu metu gyveno net 45 Plungės. Tačiau patikrinus ankstyviausius, dar XVI amžiaus pradžios, Žemaitijos valdovo valstiečių surašymus ir išlikusius Plungės miesto inventorius, istorikai tokios pavardės nerado. Todėl pati įtikinamiausia ir yra hidroniminė versija, kad Plungės vardas kilęs iš upelio, tekėjusio per miestelį, pavadinimo. Šią versi­ją paremia topografiniai, kalbiniai ir archeologiniai duomenys.
Paplungės upelis pradėtas kanalizuoti po Antrojo pasaulinio karo. Paplungos ištakos iš Narvilo ežero ir dabar dar matyti, tačiau už keliolikos metrų upelė prasmenga po Ežero gatve. Po žemėmis ji srovena skersai Laisvės gatvę lygiagrečiai su M. K. Čiurlionio gatve ir pro Senamiesčio mokyklos teritorijas, toliau teka į Palankės gatvės tvenkinius, o jau iš jų grioviu palei Paprūdžio gatvę nuteka į Plungės jūrą.   
    
    
Geografija

Miestas įsikūręs vakarinės žemaičių aukštumos plynaukštės šlaituose, todėl kritulių kiekis bene didžiausias šalyje (<800 mm). Per miestą teką viena upė (Babrungo upė ) ir keletas upelių. Į vakarus nuo Plungės Babrungo upė užtvenkta. Susidarė Gondingos hidroelektrinės tvenkinys, dažnai vadinamas – Plungės jūra. Reljefas nelygus, daug įdubų ir kalvų.    
    
    
Miesto dalys

Nuo 2009 m. miestas suskirstytas į 13 seniūnaitijų:

Birutės-Stoties
Dariaus ir Girėno
A. Jucio 1-oji
A. Jucio 2-oji
Laisvės
V. Mačernio 1-oji
V. Mačernio 2-oji
S. Nėries
Vytauto
Senamiesčio
Gandingos
Žemaitės
Lankos

    
Istorija

Manoma, dabartinės Plungės vietoje žmonės gyveno dar V–I a. pr. m. e. Po 1422 m. Melno taikos žemaičių giriose ėmė rastis gyventojų sodybos. Nuo XIV iki XVI a. 2-osios pusės Plungė įėjo į Gandingos valsčių kaip eilinė gyvenvietė. Vėliau Plungė ėmė augti sparčiau ir pralenkė Gandingą. 1567 m. minima kaip miestelis. 1575 m. kovo 24 d. Gandingos valsčiaus žemės matavimo ir ūkių sukeitimo aktai pasirašyti jau Plungėje. XVI amžiuje Plungė buvo seniūnija, kurią Žygimantas Augustas 1570 m. liepos 10 d. pavedė stalininkui Mikalojui Aleknavičiui. 1674 m. pastatyta trečioji Plungės bažnyčia.
1792 m. sausio 13 d. Plungė gavo Magdeburgo teises. 1806–1873 m. Plungė priklausė Zubovams, o vėliau – grafams Oginskiams, kurie 1879 m. čia pastatė rūmus. 1925 m. įsteigta gimnazija, 1932 m. nutiestas geležinkelis.
Pirmoji privati ligoninė Plungės mieste buvo pastatyta 1939 m. Nuo to laiko Plungėje pradėjo veikti gimdymo, chirurgijos skyriai, operacinė.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu veikė „Lino“ gamybinio susivienijimo fabrikas „Linų audiniai“, dirbtinių odų gamykla, šienainio bokštų statybos ir montavimo trestas, kombinuotųjų pašarų gamykla, „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonė. 1987 m. įkurta žemės ūkio mokykla, veikė statybos technikumas, muzikos mokykla.
1997 m. patvirtintas dabartinis Plungės herbas. 2009 m. Plungė paskelbta Lietuvos kultūros sostine.