Tai senoji kurorto teritorija. 1874 m. kurortą nusipirkęs Jiezno dvarininkas Ignacijus Kvinta ėmė kurti parką. Medžių alėjos sodintos taip, kad jomis einant buvo galima patekti iš vieno statinio į kitą. Alėjos turėjo savo pavadinimus - „Birutės“, „Meilės“, „Svajonių“. Kai kurios pavadintos tiesiog augančių medžių pavadinimais - „Eglių“, „Kaštonų“, „Liepų“, „Beržų“. Tarpukariu parką prižiūrėjo Dotnuvos sodininkai. 1926 m. parke buvo įrengtas fontanas. Alėjų sandūrose žydėjo gėlynai. Parke specialiai įrengtame paviljone kasdieną grodavo orkestras. Vytauto parko gėlynai buvo puoselėjami ir sovietmečiu. Netoli Geltonosios biuvetės tuomet žydėdavo ypatingas gėlynas, vadintas „Kalendoriumi“. Jame kasdien būdavo persodinamos gėles, kurios suformuodavo įvairiaspalvę tos dienos datą.

1986 m. parkas buvo priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. Šiuo metu parkas gerokai sunykęs. Nugriautos senosios sanatorijos ir vilos, nebėra gėlynų, fontano, o iš alėjų belikę tik likučiai.