Panevėžys – miestas šiaurės Lietuvoje, Vidurio Lietuvos žemumoje, abipus Nevėžio, 136 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Vienas didžiųjų Lietuvos miestų (penktasis pagal dydį). Panevėžys yra apskrities ir Panevėžio rajono savivaldybės centras, Panevėžio miesto savivaldybė, taip pat Panevėžio ir Velžio seniūnijos centras, Panevėžio vyskupija.
Yra įvairių tikėjimų bažnyčių, cerkvių, 7 pašto skyriai. Galinė Aukštaitijos siaurojo geležinkelio Panevėžys – Anykščiai stotis. Svarbus pramonės ir kultūros centras. Dešiniajame Nevėžio krante yra Panevėžio senamiestis, kairiajame – Naujamiestis, dabartinis miesto centras.
Miesto gimtadienis (miesto diena) švenčiama rugsėjo 7 d.

Pavadinimo kilmė

 

Miesto vardo kilmė neabejotina – kadangi jis kūrėsi prie Nevėžio upės, todėl ir pavadintas atitinkamai: priešdėlis pa- + upės vardas.

 

Geografija

 

Apskrities centras Panevėžys yra patogioje geografinėje padėtyje. Čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė „Via Baltica“ magistralė, jungianti su dviem Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Varšuva (Lenkija) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas (didžioji miesto dalis yra į pietus nuo geležinkelio), veikia trys oro uostai (vienas iš jų privatus), eksploatuojami vietinėms reikmėms. Apie 6 km į rytus nuo Panevėžio centro yra Pajuosčio aerodromas.

 

Architektūra ir kultūra

Panevėžio centre, kairiajame Nevėžio krante yra Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra (pastatyta 1929 m.), Panevėžio Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčia (pastatyta 1803 m.; buvęs pijorų, o vėliau – marijonų vienuolynas), Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia (1939 m.), stačiatikių cerkvė (šalia – stačiatikių kapinės), Panevėžio sentikių cerkvė, Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1854 m.), Panevėžio evangelikų reformatų bažnyčia. Dešiniajame krante – Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1885 m.) ir senosios miesto kapinės. 2001 m. pastatyta Panevėžio Naujoji apaštalų bažnyčia, šalia veikia Panevėžio laisvųjų krikščionių bažnyčia. Kairiajame Nevėžio krante yra pramonės zona, susiklosčiusi XIX a.
Mieste veikia keli teatrai (žymiausias – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, įkurtas 1925 m.), taip pat vienintelis Lietuvoje Lėlių vežimo teatras, teatras „Menas“, muzikinis teatras, dailės, fotografijų galerijos.
Rengiami simpoziumai: tarptautinis keramikos simpoziumas, tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz“.
Nuo 2002 m. kasmet vyksta tarptautinis vaikų ir jaunimo džiazo muzikos festivalis-konkursas „Jazz fontanas“.
Prie Nevėžio senvagės yra Senvagės dekoratyvinių skulptūrų skveras. Yra kraštotyros, pasipriešinimo sovietinei okupacijai muziejai. Išlikę tarpukario banko rūmai (architektas Mykolas Songaila, skulptorius Juozas Zikaras).
Mieste yra Respublikinė Panevėžio ligoninė, integruotų sveikatos paslaugų centras, miesto centre – infekcinių ligų ligoninė.
Iki 1970 m. mieste stovėjo Panevėžio kenesa, tarpukariu buvo leidžiamas karaimų žurnalas Onarmach. Panevėžio ješiva buvo įkurta Panevėžyje, bet buvo perkelta ir yra Bnei Brako mieste Izraelyje.

 

Keliai

 

Panevėžys yra labai geroje geografinėje dalyje, todėl yra svarbių kelių: Per Panevėžį eina magisralės:
E67 Helsinkis-Talinas-Ryga-Panevėžys-Kaunas-Varšuva-Vroclavas-Praha
A2 Vilnius–Panevėžys
E272 Vilnius-Panevėžys-Šiauliai-Palanga-Klaipėda
A8 Panevėžys–Aristava–Sitkūnai
A9 Panevėžys–Šiauliai
A10 Panevėžys–Pasvalys–Bauskė

 

Istorija

 

Legenda byloja, kad LDK Vytautas Didysis, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, 1414 metais, radęs čia senosios lietuvių tikybos šventyklą, tačiau dokumentiškai tai nėra užfiksuota. Tiksliai galima pasakyti tai, kad Panevėžio vardas paminėtas 1503 metų rugsėjo 7 d., kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių pamini Panevėžio miesto vardą (Panevėžio dvaro žemės, buvusios dešiniajame Nevėžio krante, perduodamos Ramygalos parapijai). Šiame sklype dešiniajame Nevėžio krante (1507 m.) pastatyta bažnyčia, o šalia, kaip bažnytinė valda – smuklė, spirito varykla, pirtis. Taip ėmė kurtis Senasis Panevėžys (dabartinis Senamiestis). 1548 m. dvaro žemių patikros rašte, Nevėžio kairiajame krante jau minimas ir Naujasis miestas (dabartinis Naujamiestis). Naujasis Panevėžys, priklausantis didžiojo kunigaikščio dvarui, įsikūrė kairiajame Nevėžio krante ir greitai pralenkė Senąjį.
Miestas pamažu įgavo vis didesnę reikšmę – 1565–1566 m. Lietuvoje vykstant administracinei reformai Panevėžio dvaras tapo Upytės pavieto centru, o 1568 m. iš Krekenavos į Panevėžį atkeliamas pavieto teismas. 1661 m. Senasis Panevėžys gavo turgaus privilegiją. Nuo 1780 m. Senasis ir Naujasis Panevėžys ėmė jungtis, tais metais ėmė kurtis Mikolajavas (Mikolajevas) – gyvenvietė, pavadinta pagal jos savininką M. Tiškevičių. 1791–1792 m. tapo miestu (nors savivalda įvesta, bet nespėtai jai gauti privilegijos).
XIX a. 1-ojoje pusėje Senasis Panevėžys ir Mikolajavas tapo Panevėžio priemiesčiais (galutinai prijungti prie miesto 1915 m.). XIX amžiuje, pakankamai ekonomiškai ir politiškai stabiliame, susidarė gana palankios sąlygos ir Panevėžio miesto plėtrai. Tik tris kartus – 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai ir 1831 bei 1863 metų sukilimų metu miestas patyrė žymesnius sukrėtimus, kurių pasekmės buvo greitai likviduotos. 1811 m. Panevėžys rusų valdžios išpirktas iš privataus savininko, tai pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį. XIX a. mieste įsikūrė sentikių bendruomenė. 1881 m. miestas nukentėjo nuo didžiulio gaisro. XIX a. pabaigoje miesto raidą paspartino nutiestas geležinkelis Radviliškis–Daugpilis, o 1899 m. ir siaurukas Švenčionėliai–Panevėžys. Tuo metu mieste buvo odos, saldainių, spirito, tabako fabrikėliai.
Pagrindinis tolesnių dviejų miesto istorijos šimtmečių bruožas yra nuolatinis ir greitas augimas, kuris reiškėsi gyventojų skaičiaus didėjimu bei ekonomikos, infrastruktūros, socialinės sferos ir kultūros plėtra. Miestas smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metu, sudegė apie trečdalis miesto. Tarpukariu miestas garsėjo malūnais, pastatyti linų apdirbimo, cukraus ir muilo fabrikai. 1927 m. įsteigta Panevėžio vyskupija. 1944 m. liepos 22 d. Panevėžį užėmė I. Bagramiano vadovaujama sovietų kariuomenė. Panevėžys garsėjo savo gamyklomis ir fabrikais.
Po 1945 metų, pokario laikais, miesto gyvenimą įtakojant komunistų partijai ir sovietinei santvarkai, miestas ėmė plėstis į pramonės centrą. Plėtėsi miesto teritorija, išaugo stambūs gyvenamųjų namų kvartalai. 1955–1965 m. pastatytos autokompresorių, „Ekrano“, kabelių, tiksliosios mechanikos gamyklos, stiklo fabrikas. 7-ajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, sutvarkyta Nevėžio senvagė. Vakarinėje miesto dalyje pastatyti nauji mikrorajonai – Klaipėda (architektės I. Daujotytė, I. Mumšienė, G. Bimbienė), Pilėnai (architektė G. Bilubienė), Kniaudiškiai (architektai V. Andriuška, M. Steponavičius ir kt.), Tulpės (architektai S. Katilius ir N. Garbaliauskienė). Miestas plėtotas pagal 1947, 1962 m. (architektė I. Daujotaitė), 1973 m. (architektas V. Bugailiškis) bendruosius planus.
Stambios pramonės augimas buvo ir iš dalies tebėra miesto gyventojų pasididžiavimo ir bendruomenės integracijos faktorius. Būtent jis keliems dešimtmečiams tapo panevėžiečių savivokos pagrindu. Greitas miesto augimas ir spartus gyventojų skaičiaus daugėjimas iškėlė daug problemų. Miestas tapo gaminančiu, bet nei projektuojančiu, nei kuriančiu. Nuo ekonomikos ryškiai atsiliko kultūrinės ir socialinės sferų plėtra. Panevėžyje nebuvo įkurta nė viena reikšmingesnė mokslo įstaiga, švietimo sistema per pastaruosius beveik tris šimtus metų netoli tepažengė nuo vidurinio mokslo lygio. Iš kultūros institucijų tik Panevėžio dramos teatras apie du dešimtmečius buvo pasiekęs aukštesnį nei nacionalinis teatras lygį. Miestas neturėjo galimybių suformuoti savo intelektualinio potencialo.
1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo greitas visuomenės integravimas į šiuolaikinę Europos bendruomenę. Jis vyksta visose – mentaliteto, ekonomikos, papročių, elgesio normų, kultūros ir švietimo modelių sferose. Didžiausias išbandymas teko miesto pramonei, kuri turėjo labai greitai restruktūrizuotis ir prisitaikyti prie postindustrinės visuomenės diktuojamų sąlygų.
1993 m. patvirtintas dabartinis Panevėžio herbas.