Palanga (žem. Palonga) – Lietuvos miestas prie Baltijos jūros, Žemaitijoje, 25 km į šiaurę nuo Klaipėdos, Palangos miesto savivaldybė ir dvidešimtas pagal gyventojų skaičių Lietuvos miestas, klimatinis ir balneologinis kurortas. Palangos savivaldybė apima Palangos, Šventosios ir Būtingės gyvenvietes. Yra 3 pašto skyriai

Gamta ir geografija

 

Pro miestą vakarų link teka Rąžės upelis, per kurį pastatyta net 10 tiltų ir tiltukų. Vakarinį miesto pakraštį skalauja Baltijos jūra, čia yra daug paplūdimių. Miesto šiaurėje, Šventosios gyvenvietėje, į Baltiją įteka Šventosios upė. Pietiniame pakraštyje yra Nemirsetos gyvenvietė, etnografinės Anaičių kapinės. Piečiau Nemirsetos prasideda Pajūrio regioninis parkas.
Gamtiniu požiūriu įdomiausias pajūrio, maždaug 200 m. pločio ruožas, apimantis paplūdimių, smėlio kopų ir pajūrio pušyno juostas. Dvi žymiausios Palangos kopos – Birutės kalnas ir Naglio kalnas.
Palangos savivaldybės gyvenvietės (nuo Palangos centro):

Šventoji (apie 12 km į šiaurę)
Būtingė (apie 14 km į šiaurę)
Kunigiškiai (apie 5 km į šiaurę)
Monciškė (apie 9 km į šiaurę)
Nemirseta (apie 3 km į pietus)

Susisiekimas

Į pietus nuo Palangos gyvenvietės centro, apie 25 km atstumu, yra Klaipėdos miestas, Klaipėdos geležinkelio stotis, apie 30 km atstumu Tarptautinė jūrų perkėla. Su Klaipėdos miestu Palangą jungia A13 magistralinis kelias.
Į rytus nuo Palangos, apie 11 km atstumu, yra Kretingos miestas ir Kretingos geležinkelio stotis. Su Kretingos miestu Palangą jungia A11 magistralinis kelias.
Į šiaurę, tarp Palangos ir Šventosios, apie 7 km nuo Palangos centro yra Tarptautinis Palangos oro uostas. Apie 15 km atstumu yra Lietuvos – Latvijos valstybinė siena.
Į šiaurės rytus, apie 15 km atstumu yra Darbėnų gyvenvietė.
Nuo Klaipėdos, per Karklę, Nemirsetą, Palangą, Kunigiškius, Monciškes, Šventąją iki Būtingės nutiestas dviračių takas. Taip pat nutiesti dviračių takai: Darbėnų kryptimi iki Žibininkų kaimo, Kretingos kryptimi – iki Vydmantų kaimo.
Palangoje kursuoja vietos visuomeninis transportas jungiantis Palangą, Šventąją, Nemirsetą, Kunigiškius, Būtingę.

    
Pavadinimo kilmė

Miesto pavadinimas tikriausiai kuršiškos kilmės, taip manė kalbininkas Kazimieras Būga. Pagrindinis argumentas yra priesaga -ng-, ypač būdinga kuršių vietovardžiams (Gandinga, Ablinga, Būtingė ir kt.). Vardo šaknis veikiausiai buvusi pal- ir sietina su žemumų ar pelkių kraštovaizdžiu, pvz., liet. palios – „didelės pelkės, tyrumai užakusių ežerų vietoje“, latv. palas – „pelkėtas ežero krantas“, paleja – „žemumas, slėnis“, pali – „potvynis, išsiliejimas“. Tai senoviški žodžiai, turintys atitikmenų ir kitose indoeuropiečių kalbose: dakų pala – „bala, pelkė, raistas“, lot. palus – „bala“ ir kt. Tad pirminė Palangos vardo reikšmė galėjo būti susijusi su žemumų, pelkių, užliejamų pievų ar panašiomis sąvokomis.
Liaudyje pasakojama, kad Palangos vardas galėjęs kilti nuo žodžio palangė – neva kadaise žvejų nameliai stovėję taip arti jūros, kad bangos ir smėlis net siekdavę namų palanges.

Kurortas

Palanga – respublikinės reikšmės klimatinis, balneologinis ir purvo terapijos kurortas. Gausu sanatorijų, sveikatingumo centrų, ligoninių (Palangos, Reabilitacijos).
Svarbiausi gydomieji veiksniai:
organizmą grūdinantis ir tonizuojantis klimatas
intensyvi Saulės radiacija (šiltuoju metų laiku būna daugiau saulėtų dienų nei kitur Lietuvoje)
vėsios jūros maudyklės
mažos, vidutinės ir didelės mineralizacijos vandenys
gydomasis purvas
Gydomi nervų sistemos sutrikimai, širdies ir kraujagyslių sistemos, antrinės virškinimo ir judamojo aparato, aterosklerozinės ir hipertoninės, kvėpavimo organų ligos. Ištisus metus veikia sanatorijos ir poilsio namai.

Architektūra ir kultūra. Architektūros paminklai

Vila „Anapilis“, pastatyta apie 1898 m.
Vila „Jūros akis“, apie 1900 m.
Buvęs kurhauzas Vytauto ir J. Basanavičiaus g. kampe (sudegęs 2002 m. Šiuo metu restauruojama mūrinė dalis)
1827 m. įkurta vaistinė (vad. Senoji vaistinė).
Išlikęs Palangos dvaras (nuo 2008 m. kultūros paminklas). Tai neorenesansinio stiliaus Tiškevičių rūmai, pastatyti 1897 m. pagal vokiečių architekto F. Švechteno projektą. Dabar rūmuose įrengtas Palangos gintaro muziejus. Botanikos parkas (įrengtas pagal prancūzų architekto Eduardo Andrė ir belgų dendrologo Beiseno de Kolono projektą), parke yra Birutės kalno koplyčia (XIX a. antroj pusė).
Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – neogotikinė bažnyčia (1897–1907 m., švedų architektas K. E. Strandmanas. Marmurinis interjeras – prancūzų skulptorius Mona).
Palangos sentikių cerkvė.

Skulptūros

Mieste veikia 1982 m. įkurtas Palangos skulptūrų parkas, kuriame yra Kazio Kisieliaus, Broniaus Vyšniausko, Leono Vytauto Striogos ir kitų Lietuvos skulptorių kūrinių (apie 100 m. piečiau Vasaros estrados).
Žinomiausios Palangos skulptūros, tapusios miesto simboliais:
„Laiminantis Kristus“ (apie 1907 m., nugriauta 1948 m., atstatyta 1993 m.)
„Eglė žalčių karalienė“ (Robertas Antinis, 1960 m.)
Šventojoje – „Žvejo dukros“ (1982 m., autorė Zuzana Pranaitytė),

    
Muziejai

Gintaro muziejus, atidarytas 1963 m. rugpjūčio 3 d. buvusiame Palangos dvare. 15 salių, 4500 eksponatų.
Skulptoriaus ir dailininko Antano Mončio namas-muziejus, atidarytas 1999 m. liepos 10 d. Yra apie 200 autoriaus darbų.
Jono Šliūpo, pirmojo Palangos burmistro memorialinė sodyba.
Insektariumas, vienintelis Lietuvoje specializuotas nariuotakojų zoologijos sodas. Atidarytas 2014 m. birželio 21 d., turi apie 200 gyvų eksponatų, egzotinių nariuotakojų.

    
Kurhauzas

Saulėlydis Palangoje. XX a. pr. išleista poilsiautojams skirta atvirutė
1877 m. grafui J. Tiškevičiui įsigijus sklypą Ronžės upelio kairiajame krante, parengtas miestelio tikrosios būklės planas ir projektinis miestelio plėtros planas. Jame pažymėta ir dabartinė J. Basanavičiaus g. link jūros tilto, kertanti Ronžės upelį palei Klaipėdos – Liepojos kelią numatytą parką. Parko teritorija su keliais laisvai joje stovinčiais pastatais, pavaizduota ir XX a. pradžios vasarvietės ir miestelio pietinės dalies plane. Apie 1877 m. Liepojos kelio ir dab. J. Basanavičiaus gatvės kampe pastatytas vieno aukšto mūrinis pastatas, kuriame įkurtas restoranas „Casino“, tapęs Kurhauzo (vok. kurorto namai) pradžia. 1880 m. Kurhauzo pastatas išplėstas, iki 1905 m. pristatytas antras aukštas, pasodinta liepų alėja. 1909–1914 m. šalia senojo Kurhauzo pastatytas naujas pietinis pastato korpusas, abu statiniai sujungti. Šiaurinio ir pietinio korpusų planai iki šių dienų išliko beveik nepakitę. Labiausiai pasikeitė viduriniojo korpuso planas. Vakariniame pastato fasade 1940 m. panaikintos verandos, jų vietoje pastatytas vieno aukšto priestatas.1971–1976 m. Kurhauzas rekonstruotas, pakeistas vidaus išplanavimas, interjeras. 2002 m. rugsėjo mėnesį pastatas buvo nuniokotas gaisro, nuo 2012 m. pradėti atstatymo darbai.

Kitos įžymybės

Jūros tiltas
Miesto pietuose, piečiau Gintaro muziejaus, yra rozariumas (rožių sodelis), stūkso Birutės kalnas ir Žemaičių kalnelis, prie Parko administracijos pastato − oranžerija.
Į šiaurę nuo Palangos, pajūryje − Naglio kalnas.
Mieste yra „Ramybės“ kultūros centras, muzikos klubas „Vandenis“.
Prie Nemirsetos – hipodromas.
Prie Šventosios, rytinėje kelio į Liepoją pusėje − „Didžiųjų ir mažųjų takas“, Šventosios senoji bažnyčia.
Insektariumas – vienintelis Lietuvoje nariuotakojų zoologijos sodas.
Prie Būtingės, 2 km šiauriau Šventosios − Būtingės naftos terminalas.
Paminklinis akmuo 2-ojo pasaulinio karo metu nužudytiems žydams Botanikos parko teritorijoje, apie 300 m. piečiau Birutės kalno.
Palangos žydų kapinės. Skirtos 2-ojo pasaulinio karo metu nužudytiems žydams. Palangos miške, privažiavimas iš Palanga – Darbėnai plento apie 1 km nuo posūkio iš Liepojos plento, pėsčiomis dar apie 0,5 km. Netoli Palangos karjero.
Senosios Palangos žydų kapinės. Pajūrio šilo ruože, apie 300 m. šiauriau Naglio kalno, pasiekiamos bėgimo taku „Labrytys“.
Palangos miestiečių kryžius XVIII a. maro aukoms atminti. Palangos miške, privažiavimas kaip prie žydų kapinių iš plento Palanga − Darbėnai. Prie Palangos karjero. Pėsčiomis pasukti į priešingą pusę nuo žydų kapinių.
Tarybinių karių kapinės. Bendras Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių tarybinių karių kapas, Palangos centre, prieš Palangos bažnyčią.
Paminklas pionierių stovyklos tragedijai įamžinti. Pietinėje miesto pusėje, Vytauto g., prieš miesto skaityklą.
Tremtinių kryžius ir paminkliniai akmenys, skirti trėmimo vietų tremtiniams. Prie Senosios vaistinės.

    
Istorija

Palangos teritorijoje žmonės gyveno jau III–I tūkstantmetyje pr. m. e. Archeologė Rimutė Rimantienė, kasinėjusi stovyklavietę Šventojoje, nustatė, kad čia gyventa dar prieš 5000 metų. Rasta šio laikotarpio akmeninių, titnaginių, raginių kirvių, ietigalių. III–IV a. kapinyne rasta Romos monetų, žalvarinių papuošalų, geležinių įrankių ir ginklų, VIII–XIII a. kapuose – kuršiams būdingų žalvarinių ir sidabrinių papuošalų, ginklų, svarstyklių, gintaro kabučių ir karolių. Spėjama, kad buvo alkas deivės Praurimės garbei.
Pirmą kartą Palanga paminėta 1161 m. birželio 15 d., danams užėmus kuršių Palangos pilį (manoma, kad čia galėjo būti išlipęs Danijos karalius Valdemaras I su kariauna). Livonijos ordino ir Kuršo sutartyje gyvenvietė minima 1253 m. (kaip Palange). 1300–1413 m. Palangoje ant Birutės kalno veikė stulpinė stebykla Saulės ir Mėnulio judėjimui sekti bei kalendoriui tvarkyti. 1343 m. LDK kunigaikštis Kęstutis iš Palangos į sostinę išsigabeno vaidilutę Birutę, kuri tapo jo žmona ir porai gimė Vytautas Didysis.
XIII ir XIV a. buvo žvejų kaimas, bet jau žymus prekybos centras ir vienas svarbiausių Lietuvos uostų. Jį neretai puldavo danai ir švedai, kuriuos gyventojai vadindavo vikingais. Palangą kelis kartus buvo užgrobę Livonijos ir Kryžiuočių ordinai, tačiau po Žalgirio mūšio vokiečiai buvo išstumti ir 1435 m. gruodžio 31 d. Brastos sutartis Palangą priskyrė LDK.
XV–XVII a. Palanga buvo svarbiausias Lietuvos uostas, kurio gyventojai užsiimdavo žvejyba, rinkdavo gintarą, prekiavo su kitais uostais (žr. Palangos uostas). XVI–XVII a. buvo seniūnijos centras, nuo 1547 m. minima kaip miestelis, 1529–1562 m. buvo LDK neprivilegijuotųjų miestų sąraše. XVI a. pabaigoje pastatyta Palangos bažnyčia. 1600 m. leista rengti vieną savaitinį turgų ir du metinius prekymečius. Vėliau prekybos privilegijos buvo išplėstos. 1667 m. minimas Palangos pavietas. 1701 m. Švedijos kariuomenė nusiaubė Palangą, išgriovė uostą. XVIII a. minima kaip kurortas. 1791 (ar 1792) metais Ketverių metų seimas Palangai, kaip karališkam miestui, suteikė Magdeburgo teises (savivalda įvesta, bet privilegijos nespėta gauti).
Piotras Semionovas-Tianšanskis nurodo, kad 1819 m. Palangos pajūris Kuršo gubernijai buvo priskirtas čia gyvenantiems bajorams pageidaujant. Yra publikuoti ir palangiškio Prano Jurgučio, kuris daugelį metų rūpinosi, kad Palangos pajūris būtų sugrąžintas Lietuvai, surinkti faktai šia tema. Pasak jo, Palangos atidavimu Kuršui pasirūpino Kurliandijos gubernijoje gyvenę pasiturintys vokiečiai, kurie tuo metu dažnai važinėdavo į Vokietiją. Tokioms kelionėms nuolat reikėdavo prašyti Kauno gubernatoriaus, kurio valdžioje buvo Palangos pajūris, leidimo pervažiuoti šią teritoriją. Tai vokiečiams sudarydavo nepatogumų, todėl jie ir pasirūpino, kad tos kliūtys jų kelionėse būtų pašalintos.
XIX a. pradžioje Palanga ėmė garsėti kaip vasarvietė. 1824 m. Palangą nusipirko caro armijos pulkininkas, grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius. Jis atnaujino uostą, pastatė ąžuolinį tiltą, prie kurio švartavosi laivai, naujus rūmus. 1831 m. Palangoje sudegė daug namų, gegužės 10-13 d. mieste vyko Palangos mūšis tarp sukilėlių ir Rusijos imperijos kariuomenės. Spaudos draudimo metais per Palangą buvo gabenama lietuviška spauda.
1888 m. įkurtas kurortas. Nuo 1892 m. tiltas į jūrą skirtas tik poilsiautojų pasivaikščiojimams. 1899 m. rugpjūčio 20 d. prie tilto stovėjusioje daržinėje pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis (Keturakio „Amerika pirtyje“). XIX a. susiformavo stačiakampis gatvių planas.
Po Pirmojo pasaulinio karo iki 1921 m. kovo 30 d. priklausė Latvijai, pagal sutartį dėl sienos demarkacijos kartu su Šventąja perduota Lietuvai. 1932 m. Palanga gavo antros eilės miesto teises, 1933 m. – miesto ir kurorto teises. 1935 m. sausio 31 d. Palangos paplūdimys, iki tol priklausęs grafui F. Tiškevičiui, tapo visos Lietuvos nuosavybe. 1938 m. gegužės 10 d. miestą ištiko didelis gaisras, po kurio 1500 gyventojų liko be pastogės, sudegė Palangos evangelikų liuteronų bažnyčia. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta beveik pusė miesto, subombarduota pionierių stovykla, naciai nužudė apie 700 gyventojų, tame tarpe 105 žydus (kitu šaltiniu 106 žydus ir 5 lietuvius) piečiau Birutės kalno masiniu sušaudymu. Dar apie 200−300 žydų, moterų ir vaikų, daugiausia palangiškių, buvo sušaudyta prie dabartinio Palangos karjero esančiame miške. Raudonoji armija Palangą užėmė 1945 m. sausio pabaigoje, sovietai nacionalizavo daugelį vilų ir namų.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu, 1951 m. liepos 3 d. Palanga tapo Klaipėdos srities pavaldumo miestu, 1953 m. – respublikinio pavaldumo miestu. 1952 m. suteiktas kurorto statusas – kurortas dirbo ištisus metus, įjungti Užkanavės, Vanagupės, Kunigiškių, Virbališkės kaimai. Palanga plėtota pagal 1954 m. (architektas B. Revzinas ir kt.), 1959 m. (architektai P. Janulis, V. Stauskas ir kt.), 1972 m. (architektai J. Vaškevičius, N. Urmonienė ir kt.), 1986–1991 m. (architektai J. Vaškevičius, S. Motieka ir kt.) bendruosius planus. 1967 m. spalio 17-18 d. smarkus uraganas nusiaubė Palangos pajūrį, sulaužė Palangos tiltą. Pagal 1973–1975 m. Palangos plėtimo projektą prijungtos 5 gyvenvietės (Vanagupė, Kunigiškiai, Monciškė, Nemirseta, Šventoji).
1991 m. dauguma sanatorijų, poilsio namų buvo privatizuota. 1996 m. patvirtintas Palangos herbas. Apie 2000 m. mieste buvo statoma daug privačių namų, vilų. Palanga išrinkta 2013 m. Lietuvos kultūros sostine.