Pakruojis – miestas šiaurinėje Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, 36 km į rytus nuo Šiaulių, Mūšos-Nemunėlio žemumoje. Savivaldybės ir seniūnijos centras, 4 seniūnaitijos (Centro, Naujamiesčio, Senamiesčio ir Taikos).
Miestas įsikūręs prie Kruojos upės, netoli kelio Šiauliai–Pasvalys. Miesto centre Kruoja yra patvenkta, todėl rytinėje Pakruojo dalyje Kruoja suformuoja Pakruojo tvenkinį, o miesto centre yra sala-pusiasalis. Prie miesto šliejasi Pakruojo kaimas.
Mieste stovi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (nuo 1887 m.), Pakruojo dvaras (žinomas nuo XVI a. pabaigos), centre yra dvi aikštės (Laisvės ir Vienybės), rajono centrinė ligoninė, kultūros namai, paštas, Pakruojo rajono apylinkės teismas, savivaldybės pastatas.
Pakruojo apylinkėse yra kasamas dolomito akmuo, kurio skalda yra naudojama kelių tiesimui. Kalnakasybos pramonė yra pagrindinė Pakruojo rajono pramonės šaka.

Istorija

Pakruojis su apylinkėmis įeina į žiemgalių genties gyvenamos teritorijos ribas. Ilgą laiką manyta, kad miestelis įkurtas 1585 m., kai buvo paminėtas miestelis ir Pakruojo dvaras. Ši data pateko į keletą enciklopedijų. Tačiau istorikas Algimantas Miškinis patikslino šią datą – jis nustatė, kad Pakruojis pirmą kartą paminėtas jau 1531 m. liepos 10 d. 1613 m. pastatyta pirmoji Pakruojo bažnyčia, Zigmantas Vaza leido rengti dvi metines muges. 1801 pastatyta seniausia iki šių dienų Lietuvoje išlikusi medinė Pakruojo sinagoga.
Didelę įtaką miesto raidai turėjo dvarininkai fon Ropai, valdę Pakruojo dvarą nuo XIX a. pradžios.
1950 m. Pakruojui suteiktos miesto teisės. 1982 m. nuo Radviliškio nutiestas geležinkelis, siauri bėgiai pakeisti plačiais.
1993 m. patvirtintas Pakruojo herbas.