Nemenčinė – miestas Vilniaus rajone, apie 20 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus, abipus Neries, ties Nemenčios žiotimis. Per miestą eina krašto keliai 102 Vilnius–Švenčionys–Zarasai ir 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė . Nemenčinės miesto seniūnija ir apylinkių seniūnijos centras. Yra Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1855 m.), Nemenčinės koplyčia ir kapinės, paštas, Vilniaus krašto etnografijos muziejus (nuo 2000 m.). Ties Nemenčine per Nerį nutiestas Nemenčinės tiltas. Prie miesto įsikūrusi Nemenčinė II, už 2 km į šiaurę stūkso Nemenčinės piliakalnis. Miestą supa pušynai. Nemenčinės miškai – didelis miškų masyvas (apie 200 km²). Netoli Nemenčinės auga iš medžių suformuotas rekordinio dydžio užrašas „Žalgiris 600“.
Pavadinimo kilmė
Miesto vardas kilęs nuo Nemenčios upės (dešinysis Neries intakas), kuri teka pro Nemenčinę ir miesto vakaruose įteka į Nerį. Ankstesnioji vardo lytis Nemenčinas buvo slavų įtakos padarinys.
Istorija
Medinė Nemenčinės pilis stovėjo X–XIV a., vėliau apleista. Nemenčinė minima nuo 1338 m. Pirmąją bažnyčią, vieną seniausių visoje Lietuvoje, 1387 m. įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. 1434 m. dokumente Nemenčinės tėvoniu save vadino Andrius Sakaitis, vienos įtakingiausių senųjų lietuviškų giminių atstovas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero laikais. 1554 m. valakų reformos metu gavo miesto teises (priklausė valstybei). 1557 m. Nemenčinės gyventojai buvo atleisti nuo mokesčių ir privalėjo prižiūrėti tiltus per Nerį iki Kernavės. Apie 1776 m. sudaryta Nemenčinės seniūnija, kuri 1780 m. atiteko Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, o 1803 m. – Vilniaus universitetui.
1794 m. balandžio 26 d. lietuvių sukilėliai, vadovaujami T. Kosciuškos, susigrūmė su caro pajėgomis, bet Nemenčinės mūšį pralaimėjo, žuvo apie 500 vyrų. XIX a. dauguma Nemenčinės gyventojų buvo žydai. 1863 m. gyventojai vėl buvo sukilę prieš rusų armiją.
Vilniaus kraštą užėmus lenkų generolui Liucjanui Želigovskiui, 1920–1939 m. Nemenčinė priklausė Lenkijai, čia buvo įsikūręs Nemenčinės pasienio apsaugos korpusas. Karo metu naciai sudegino žydų mokyklą ir sinagogą. 1944 m. liepos 7 dieną I. Černiachovskio kariuomenė užėmė Nemenčinę. Vietiniai gyventojai nukentėjo per II pasaulinį karą, vėliau nemažai žmonių buvo ištremta į Sibirą.
1955 m. spalio 10 d. pakartotinai suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu veikė medžio apdirbimo, buitinės chemijos įmonės, drenažo vamzdžių gamykla, pieninė. Prie kelio į Vilnių, Neries kairiajame krante veikė „Vėtrungės“ šašlykinė (architektas A. Jukna).
2004 m. patvirtintas Nemenčinės herbas.