Marijampolė – miestas pietvakarių Lietuvoje, 56 km į pietvakarius nuo Kauno. Neoficiali Suvalkijos (Sūduvos) sostinė, taip pat Marijampolės apskrities, Marijampolės savivaldybės ir kaimiškosios seniūnijos centras.
Marijampolė – septintas pagal dydį Lietuvos miestas, nuo 1994 m. apskrities centras. Marijampolė 10-oje vietoje pagal Baltijos valstybių etninių (lietuvių, latvių, estų) gyventojų kiekį.
Miesto centre – Jono Basanavičiaus aikštė, Degučiuose – apskrities ligoninė. Mieste dveji globos namai (Šv. Arkangelo Mykolo ir Švč. Marijos), 3 pašto skyriai.


Pavadinimo kilmė


Kadangi miestelio atsiradimui ir augimui esminės įtakos turėjo marijonai, todėl jų garbei gyvenvietė ir pavadinta (pridedant -polė; maždaug nuo 1756 m.). Kadangi n prieš p lietuvių kalboje dėsningai virsta lūpiniu m, Marijanpolė virto Marijampole. Tačiau sandas -polė nėra vienareikšmiškai aiškinamas: jis galėjo būti graikų kilmės (graikiškai polis – „miestas, pilis“), kadangi Europoje ilgą laiką buvo madinga kurti vietovardžius antikiniais pavyzdžiais (dažniausiai – dvarus, palivarkus ir pan.). Kita vertus, slaviškai pole reiškia „laukas“. Tačiau veikiausiai tikroji bus pirmesnė versija, kadangi tai asmenvardinis vietovardis (slaviška -pole galūnė būdingesnė oronimams, kilusiems nuo bendrinių žodžių), nors ankstesnis gyvenvietės pavadinimas Starapolė yra kilęs nuo bendrinių žodžių (stara – „senas“ + pole – „laukas“). Vincas Kudirka XIX a. pabaigoje raštuose mini miestą kaip Senapilė (plg. dabartinis Kudirkos Naumiestis vadintas Naupile). XX a. tarpukariu norminė lytis buvo Mariampolė.
1955 m. balandžio 9 d. LSSR AT įsaku Marijampolė buvo pervadinta Kapsuku lietuvių komunistų veikėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko garbei (pastarasis tikriausiai reiškia „jaunas kapsas“. Vincas Mickevičius taip aiškindavo: „jeigu Vincas Kudirka-Kapsas, tai aš tik Kapsukas“). 1989 m. kovo 21 d. LSSR AT prezidiumo įsaku miestui vėl sugrąžintas Marijampolės vardas.

 

Architektūra ir kultūra

 

Marijampolėje veikia kelios bažnyčios: Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo mažoji bazilika, greta – Šv. Jurgio (marijonų) vienuolynas, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia (XIX a. pabaiga), priklausančios Vilkaviškio vyskupijai, Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčia, stačiatikių Marijampolės Švč. Trejybės cerkvė, priklausanti Marijampolės Švč. Trejybės parapijai. P. Butlerienės g. stovi buvę žydų maldos namai. Statoma Marijampolės Palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II bažnyčia.
Senose miesto kapinėse stovi antkapinis paminklas rašytojai Žemaitei, R. Juknevičiui ir kitiems Lietuvai nusipelniusiems žmonėms. Vytauto g. stovi paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vyteniui (stovėjo dar tarpukariu, atstatytas 2009 m. kovo 7 d., skulptorius Julius Narušis), o miesto parke – dar keli paminklai. 2010 m. pagrindinėje miesto aikštėje pastatytas paminklas lietuvių kalbai, tautai ir pirmam žinomam Lietuvos vardo tūkstantmečio minjėjimui atminti (skulptorius Kęstutis Balčiūnas).
Marijampolėje, Vytauto g. veikia „Tauro“ apygardos partizanų ir tremties muziejus, kitoje Vytauto gatvės pusėje, miesto parke, skulp. A. V. Ambraziūno paminklas „Tauro“ apygardos partizanams. Miesto centrinėje dalyje yra Kultūros centras, jame Stankūnienės dailės galerija.

 


Geografija

 

Marijampolė išsidėsčiusi 2050,7 ha žemės plote. Šešupė miestą skiria į dvi dalis, kurias jungia 6 tiltai. Didžioji miesto dalis yra dešiniame upės krante. Atstumas nuo Vilniaus – 139 km, nuo Klaipėdos – 236 km.

Seniūnijos
Degučių seniūnija,
Mokolų seniūnija,
Narto seniūnija.

    
Susisiekimas


Per miestą eina pagrindinis kelias:

A16  Vilnius–Prienai–Marijampolė / E28 Berlynas-Gdanskas-Kaliningradas-Marijampolė-Prienai-Vilnius-Minskas
Vakarų pusėje pagrindinį miesto kelią aplenkia:
A5  Kaunas–Marijampolė–Suvalkai /E67 Helsinkis-Talinas-Ryga-Panevėžys-Kaunas-Varšuva-Vroclavas-Praha
Taip pat vakarinėje dalyje, miesto pagrindinis kelias virsta:
A7  Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas / E28  Berlynas-Gdanskas-Kaliningradas-Marijampolė-Prienai-Vilnius-Minskas
Pietuose eina kelias:
182  Marijampolė–Liudvinavas–Krosna


Istorija


Miesto apylinkės dar iki viduramžių pabaigos buvo gyvenamos jotvingių genties. Juos mena Šešupės ardomas Marijampolės piliakalnis ir greta Marijampolės stūksantis Kumelionių piliakalnis. Manoma, kad iki XVI a. dabartinio miesto vietoje buvo miškai, į kuriuos kolonistai pradėjo kraustytis tik XVI a. Kolonizaciją galėjo paspartinti rusų invazija į Lietuvą 1655 m., kadangi pabėgėliai nuo rusų ieškojo prieglaudos Sūduvos miškuose.
Įprasta manyti, kad Marijampolė įkurta 1667 m. (remiantis istoriko ir kunigo Jono Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorija“; kaimas minimas Kauno pavieto mokesčių sąraše). Ji kildinama iš Pašešupio kaimo, kuris buvo dabartinės J. Basanavičiaus aikštės vietoje ir priklausė Prienų seniūnijai. Tačiau dar 1662 m. įrašuose nurodoma, kad 1659–1661 m. buvo mokami mokesčiai kariuomenės reikalams nuo Pašešupio valdos laikytojo Adomo Narbuto ir jo žmonos.
Šiaurės karo metu 1701 m. Marijampolės apylinkės buvo nusiaubtos ir po Prienų pilies sugriovimo į nuošalesnę vietą prie Šešupės atsikraustė grafo G. Butlerio giminė, kuri 1717 m. netoli kaimo įkūrė Kvietiškio dvarą ir tapo miestelio įkūrimo iniciatoriumi. Prienų seniūnui Pašešupio vardas nepatiko, todėl jį pervadino Starapole (minima nuo 1736 m.). Besikuriant Starapolei netoliese ėmė augti kitas miestelis (nuo 1756 m. minimas kaip Marijampolė), kurį pastačiusi bažnyčią įkūrė grafienė P. Butlerienė. 1750 m. Prienų seniūnė grafienė P. Butlerienė iš marijonų vienuolyno išrūpino Starapolei kunigą ir tarp Šešupės bei Jevonio upių pastatė vienuolyną su bažnyčia. XVIII a. bažnytkaimis išaugo į prekybinį miestelį.
Pastačius marijonų vienuolyną, miestelis pavadintas Marijampole (minima nuo 1756 m.). Dvaras ir kaimas susijungė, 1792 m. vasario 23 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė Magdeburgo savivaldos teisių privilegiją ir herbą. 1812 m. gruodžio 5 d. pro Marijampolę grįždamas į Varšuvą pravažiavo imperatorius Napoleonas Bonapartas. 1829 m. baigtas tiesti plentas Peterburgas-Varšuva (su atšaka į Karaliaučių). 1831 m. sukilimo metu 1831 m. balandžio 22 d. įvyko Marijampolės mūšis. 1863 m. sukilimo metu prie Marijampolės vyko aršios dalgininkų kovos su caro kariuomene.
Marijampolė garsi savo šimtamete gimnazija, kurioje mokėsi tautinio atgimimo žadintojai Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu aktyviai veikė „Varpo“ platintojai, susibūrę į slaptą „Sietyno“ organizaciją. Marijampolė nuo senų laikų yra švietimo centras, tarpukario laikotarpiu čia veikė ne viena leidykla, kuria rūpinosi vienuoliai marijonai.
Tarpukariu nutiestas geležinkelis Kazlų Rūda-Šeštokai, 1926 m. pastatyta geležinkelio stotis (archit. Edmundas Alfonsas Frykas). 1931 m. Marijampolėje pastatė cukraus fabriką, kuris ilgą laiką buvo pagrindinis pramonės objektas. 1936 m. įkurtas audimo fabrikas.
1940–1941 m. sovietų valdžia ištrėmė kelis šimtus Marijampolės apskrities gyventojų. Pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis miestas buvo bombarduotas, prie Šešupės vokiečiai sušaudė žydų tautybės asmenis. 1944 m. gegužės 15 d. SS išformavo nepaklususį generolo Povilo Plechavičiaus vietinės rinktinės padalinį – 2 tūkst. karo mokyklos kursantų.
Sugrįžus frontui SSRS armijos kontražvalgyba „SMERŠ“ Marijampolėje represavo apie 500 asmenų. Pokaryje apylinkėse veikė partizanų „Tauro“ apygardos būriai. Sovietmečiu miestas buvo industrializuotas ir gerokai išaugo, buvo pervadintas LKP lyderio Vinco Kapsuko garbei – Kapsuku, siekiant panaikinti religinį atspalvį miesto pavadinime.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu pastatytas didelis pramonės automatų gamybinis susivienijimas, putliųjų verpalų fabrikas, pieno konservų kombinatas, automobilių remonto gamykla, grūdų produktų kombinatas, įkurtas agroprekybinis sovietinis ūkis-technikumas. Pastatyti Degučių, Mokolų ir Draugystės mikrorajonai, poilsio parkas, 10 aukštų viešbutis „Sūduva“ (archit. Aldona Kačerauskaitė), universalinė parduotuvė „Gulbė“ (archit. A. Kačerauskaitė), naujas paštas (archit. J. Putna), kraštotyros muziejus.
1977 m. kovo 30 d. miestas tapo respublikinio (nebe rajoninio) pavaldumo miestu. 1997 m. gruodžio 18 d. patvirtintas naujasis Marijampolės herbas.