Lentvaris – miestas Trakų rajone, 8 km į rytus nuo Trakų.
Seniūnijos centras, 5 seniūnaitijos (Bažnyčios, Kilimų, Klevų daugiabučių, Lentvario daugiabučių, Račkūnų). Didelis geležinkelio mazgas – keliai į Vilnių, Kaišiadoris, Trakus, Varėną ir kt.
Yra Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (pastatyta 1926 m.), biblioteka (nuo 1941 m.), paštas, vaikų globos namai. Miesto šiauriniame krašte telkšo Lentvario ežeras, šalia kurio yra išlikęs XVI a. Lentvario dvaro parkas ir dvaro sodyba. Pietiniame pakraštyje yra miesto kapinės.

 

Pavadinimo kilmė

Dabartinis miesto vardas tikriausiai yra išsirutuliojęs iš ilgesnės, priesaginės lyties. XVI–XVII a. minimas Lentvario dvaras, lenk. Litowaryszki (Lentvoriškės), t. y. su priesaga -išk-. XVIII amžiuje jau pasitaikydavo ir kita forma, su slaviška priesaga -ovo – Lantworowo (arba Landworowo, t. y. Landvarovas), kuri ilgainiui ir įsigalėjo, ypač XIX amžiuje, o XX a. tapo Lentvariu. Manoma, kad vietovardis yra asmenvardinės kilmės, sietinas su Chrebtavičių giminės antroponimu Litovaras (Litawor).

 

Istorija

Iki 19 amžiaus Lentvaris arba Landvarovo buvo nedidelis kaimas. 1596 m. minimas Lentvoriškių dvaras.
1838 m. Lentvario kaime buvo 14 kiemų. Miestelis pradėjo augti, kai pro čia 1861–1862 m. nutiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka į Virbalį ir pastatyta aukščiausios klasės stotis su specialiomis salėmis ir apartamentais carui. Išsiplėtė geležinkelininkų miestelis. Vieną šaltą 1862 m. gruodžio rytą garvežio švilpukas sudrumstė Landvarovo tylą, pranešdamas, kad pradedamas traukinių eismas. Geležinkelio atsiradimas paskatino smulkių gamyklėlių bei amatininkų dirbtuvių atsiradimą. Miestelyje pagyvėjo prekyba. Grafo Juzefo Tiškevičiaus iniciatyva pastatytas vinių fabrikas, kurio produkcija turėjo didelę paklausą. Gyvenvietėje buvo pastatyti namai, kuriuose apgyvendinti geležinkelio darbininkai ir konduktoriai. Pirmoji šios gyvenvietės gatvė pavadinta Konduktorių. Augo gyventojų skaičius. Atsirado būtinybė įsteigti mokyklą.
1869 m. įkurtas vielos ir vinių fabrikas. Jo darbininkai, nepakeldami išnaudojimo, 1874 m. streikavo. Tai buvo vienas iš pirmųjų streikų Lietuvoje. 1896 m. rugsėjo 20 d. mokykla atvėrė duris pirmiesiems mokiniams. Piotr Gurinovič ir pravoslavų šventikas Sergej Smirnov buvo pirmieji mokytojai. Mokykla vadinosi Landvarovo liaudies mokykla. Vaikai buvo mokomi rusų kalba. Tuometiniame Lentvaryje gyveno apie 300 žmonių.
1897–1898 mokslo metais mokykla veikė privačiame name. Mokėsi 53 berniukai ir 40 mergaičių.
1908 m. Landvarove buvo dvi mokyklos: geležinkeliečių ir liaudies.
1909 m. grafo Vladislavo Tiškevičiaus lėšomis pastatytas medinis mokyklos pastatas. Mokėsi apie 150 mokinių.
Grafai Tiškevičiai rūpinosi, kad gyvenvietė taptų miestu su savo pramone bei įstaigomis.
Pirmojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrė ligoninė. Vladislavas Tiškevičius buvo šios ligoninės vyriausias gydytojas. Jo žmona ir dukterys slaugė sužeistuosius, rūpinosi medikamentais, tvarsliava. Geležinkelio stoties patalpose buvo įkurta maža cerkvė.
Pirmojo pasaulinio karo metais mokykla uždaryta. Joje įkurtos kareivinės.
1911 m. įsteigtas dildžių ir metalo dirbinių fabrikas. XX a. pradžioje veikė 2 kalkių degyklos.
1919–1920 m. mokslo metais mokykla vėl buvo atidaryta. Vaikai mokėsi penkiose klasėse. Valstybinė kalba – lenkų. Visa mokyklos dokumentacija vedam taip pat lenkų kalba.
Nuo 1920 iki 1939 m. Lentvaris priklausė lenkų okupuotam Vilniaus kraštui.
1925 m. miestelyje įsteigta laikina koncentracijos stovykla.
1939 m. gyvenvietė oficialiai pavadinta Lentvaris.
1940 m. Lentvaryje buvo: mokykla, biblioteka, geležinkelio stotis, paštas, vinių fabrikas, prekybos kioskai.
Per Birželio sukilimą 1941 m. birželio 23 d. Lentvarį užėmė lietuvių sukilėliai.
1941 m. rugsėjo 30 d. nacių okupacinės valdžios įsakymu Varnikų miške prie Trakų nužudyti Onuškio, Rūdiškių, Trakų ir Lentvario žydai.
1944 m. kovo mėn. miestelį nesėkmingai puolė lenkų Armijos Krajovos kovotojai. Per karą Lentvaris smarkiai nukentėjo.
Antrasis pasaulinis karas visam kraštui padarė didelę žalą. Neaplenkė jis ir Lentvario. Miestelyje daug namų buvo sugriauta ir sudeginta. Nepažeista liko Lentvario bažnyčia, kurioje tuo metu freskomis buvo gražinamos sienos. Vokiečių okupacijos metais mokykla nedirbo Pamokos prasidėjo 1944 m. Vaikai buvo mokomi lenkų kalba.
1945–1946 m. mokslo metais vėl atidarytos klasės su rusų dėstomąja kalba.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Po Antrojo pasaulinio karo daliai gyventojų repatrijavus į Lenkiją, į miestą atsikėlė lietuvių iš Aukštadvario, Vievio, Varėnos, Semeliškių ir Valkininkų, nemažai imigrantų atvyko iš SSRS. Sovietų valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. ištrėmė 35 Lentvario gyventojus.
1949 m. liepos 11 d. Lentvariui suteiktas miesto statusas. 1949 m. senojo vinių fabriko vietoje įsteigta santechnikos dirbinių gamykla „Kaitra“.
1950 m. buvo atidarytos lietuviškos klasės, kurios sudarė septynmetę mokyklą. Mokykla buvo atidaryta buvusiame statybininkų bendrabutyje, netoli „Kaitros“ gamyklos.
Nuo 1950–1951 m. mokslo metų Lentvario Pirmoji vidurinė mokykla(,,Versmės'' gimnazija) tapo vidurine.
Projekto dalyviai, apsirengę to meto uniformomis, suvaidino to laikmečio pamoką. Parodė, kokios buvo mokymo priemonės, supažindino su mokinių elgesio taisyklėmis.
Penkiasdešimtųjų metų pabaigoje didėjo Lentvario gyventojų skaičius, atsirado naujų įmonių. Didžiausia iš jų – kilimų fabrikas.
Augo ir vaikų skaičius. Sename mediniame pastate jie nebetilpo. Mokykla veikė trijose vietose: raudonų plytų pastate prie stoties, mediniame pastate prie pašto ir kelios klasės patalpintos dabartinės Lentvario Pradinės mokyklos patalpose.
1954 m. dalis miesto prijungta prie Kariotiškių apylinkės ir Mačiuliškių apylinkės.
1956 m. pradėtas statyti trijų aukštų mūrinis mokyklos pastatas.
1956 m. vidurinę mokyklą baigė pirmoji abiturientų laida. Projekto pristatyme dalyvavo pirmosios laidos abiturientė Irina Lobko. Ji papasakojo apie tuometinę mokyklą. Mokytojais mokykloje dirbo jos tėvai, vėliau sesuo, sesers vyras ir ji pati, baigusi mokslus, dirbo keturis dešimtmečius.
Nuo 1956 m. mokykla pavadinta Lentvario vidurinė mokykla su gamybiniu mokymu. Kartu su viduriniu išsilavinimu mokiniai įgydavo ir darbininkiškas profesijas.
Nuo 1957 m. buvusiuose grafų rūmuose įsikūrusi Lentvario kilimų fabriko administracija.
1959 m. baigtas statyti centrinis mokyklos pastatas, skirtas 440 mokinių. Tačiau mokinių buvo dvigubai daugiau. Buvo pastatyti du priestatai. Tuo metu mokykloje mokėsi 960 mokinių. Mokykloje veikė bufetas, biblioteka, fizikos, chemijos, buities darbų kabinetai, mokinių bendrabutis.
1963 m. klasės su lietuvių dėstomąja kalba buvo atskirtos į savarankišką mokyklą.
1963 metais rugsėjo 1 dieną LTSR švietimo ministro įsakymu, tarpininkaujant mokytojui Motiejui Šimelioniui, buvo atidaryta lietuviška mokykla Lentvaryje. Ji vadinosi Lentvario miesto 2 – oji vidurinė mokykla. Padedant Trakų Vykdomajam Komitetui, Švietimo skyriui, mokyklą šefuojančiam Lentvario kilimų fabrikui naujos mokyklos statybos darbai buvo pradėti 1973 m. žiemą. 1973 m. gruodžio 20 dieną Klevų alėjoje dedamas pirmasis pamatinis akmuo Lentvario naujai lietuvių mokyklai, į kurios pamatus įmontuotas laiškas būsimoms kartoms.
1967–1968 mokslo metais nutrauktas gamybinis mokymas.
1960–1970 m. Lentvaryje buvo 26 gatvės, kurių bendras ilgis 18 km, kultūros namai, kino teatras, biblioteka, trys vaikų darželiai, 25 vietų ligoninė, vaistinė, poliklinika.
1967 m. geležinkelio stoties prieigose filmuojamos kelios meninio filmo „Krachas“ scenos.
1989 m. Lentvario 2-oji vidurinė mokykla buvo pavadinta lituanisto, Lentvario lietuvių mokyklos įkūrėjo Motiejaus Šimelionio vardu.
1996 m. Lentvario Pirmoji vidurinė mokykla iškilmingai minėjo savo 100 metų jubiliejų.
2001 m. patvirtintas Lentvario herbas.