Laukuva – miestelis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, 16 km į šiaurę nuo Šilalės, prie Žemaičių plento. Seniūnijos centras. Urbanistikos paminklas. Laukuvos seniūnaitijos centras yra Kantautaliai.


Pavadinimo kilmė


Šio krašto tarmių žinovas, JAV lietuvių kalbininkas Petras Jonikas miestelio vardą kildina nuo bendrinio žodžio laukuva – „pieva prie ežero, paežerės pieva“. Tačiau šis daiktavardis iš kitų šaltinių nėra žinomas.

 

Architektūra

 

Savaimingos raidos miestelio raiškus spindulinis planas susiklostė iki XVII a. vidurio. Svarbiausi statiniai:

Romantizmo architektūrai būdingų formų dvibokštė akmens mūro Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, pastatyta 1856 m. Bažnyčioje yra medinis altorėlis su Pietos skulptūrine grupe, paveikslų („Šv. Antanas“), skulptūrų („Nukryžiuotasis“, „Šv. Pranciškus“, „Šventasis su knyga“; visi XIX a.)
Medinė senųjų kapinių koplyčia, XVIII a.
    


Istorija

 

Apylinkėse esantis Treigių piliakalnis siejamas su Senąja Laukuva, minima dar 1254 m. Už 10 km nuo miestelio stūkso Medvėgalio piliakalnių kompleksas. Laukuva pirmąkart paminėta 1253 m. kaip svarbus gynybinis centras Mindaugo sutartyje su kryžiuočiais. 1254 m. Mindaugas Lietuvos vyskupui Kristijonui atidavė pusę Laukuvos. 1594 m. minimas Laukuvos dvaras. 1624 m. senojoje Laukuvoje pastatyta medinė Laukuvos bažnyčia, po 1654 m. gaisro atstatyta dabartinėje vietoje. Miestelis minimas nuo 1655 m. 1668–1691 m. ir 1804 m. minima parapinė mokykla. 1667 m. Laukuva sudegė, dar degė 1701 m.,1829 m.,1858 m., 1911 m. ir 1928 m. 1778 m. Laukuva gavo savaitinio turgaus ir dviejų metinių prekymečių privilegiją, įsikūrė nemažai amatininkų ir pirklių, susiformavo miestelio planas.

1863 m. P. Šimkevičiaus sukilėlių būrys prie Laukuvos nesėkmingai kovėsi su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais. XX a. pradžioje Laukuva buvo valsčiaus centras, veikė K. Stropaus vaistinė.

1907 m. įsteigta pradžios mokykla dėstomąja rusų kalba, 1918–1943 m. pradžios mokykla dėstomąja lietuvių kalba, 1943–1949 m. gimnazija, 1949–1992 m. vidurinė, nuo 1992 m. Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija; veikia mokyklos kraštotyros muziejus. Yra sporto mokykla.

XX a. ketvirto dešimtmečio viduryje miestelyje dirbo 11 krautuvių, 2 vėjo malūnai, 2 pieninės, vaistinė, viešbutis, smulkaus kredito draugija. 1941 m. rugpjūčio prie Telšių nužudyti Laukuvos žydai. Po Antrojo pasaulinio karo Laukuvos valsčiuje veikė Šatrijos rinktinės Laukų (Laukuvos) rajono partizanai. TSRS valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. ištrėmė 17 miestelio gyventojų. 1946 m. įsteigta biblioteka, kultūros namai. 1950–1995 m. apylinkės centras ir kolūkio centrinė gyvenvietė. Nuo 1992 m. Žemės ūkio bendrovės „Kontautėliai“ centras.

2003 m. patvirtintas Laukuvos herbas.
Pirmasis Lietuvoje meteorologinis radiolokatorius
Laukuvos bažnyčia

Laukuvoje 2010 m. pabaigtas statyti pirmasis Lietuvoje meteorologinis radiolokatorius. Jo aukštis 38 m. Šio meteorologinio radiolokatoriaus elektromagnetinėmis bangomis net 250 kilometrų spinduliu nenutrūkstamai realiame laike gaunama ir skaitmenine signalų programa apdorojama informacija apie meteorologinius reiškinius, susijusius su aktyvia atmosferos konvekcija: viesulus, škvalą, krušą, perkūniją, smarkias liūtis. Tokia informacija yra ypač naudinga sudarant prognozes ir perspėjimus apie stichijas bei katastrofinius meteorologinius reiškinius, prognozuojant potvynius, jų išplitimą bei intensyvumą. Europos šalys yra susijungusios į bendrą Europos meteorologinių radiolokatorių tinklą ir keičiasi duomenimis bei kita informacija.

Laukuvoje radiolokatorius buvo pastatytas įgyvendinant vieną iš 2008 m. Aplinkos ministerijos prioritetų – pagerinti meteorologinės informacijos operatyvumą, prognozių ir perspėjimų apie pavojingus meteorologinius reiškinius efektyvumą.

 

Laukuvos herbas

 

Dailininkė Eglė Vertelkaitė per legendos apie Treigių pilies gynėjo arklio Treigio personažą pagal heraldikos reikalavimus pavaizdavo Laukuvos žemės, miestelio ir visos parapijos gyventojų, prosenelių nenuilstančią kovą už savo, Žemaitijos ir visos Lietuvos laisvę. Šis žirgas, stovintis ant užpakalinių kojų, su rūsčia grimasa, visada pasiruošęs apginti nuo priešų savo gimtas vietas. Kartu tai paminklas Žemaitijoje ir Lietuvoje paplitusios žemaitukų veislės žirgams, ilgus amžius tarnavusiems Lietuvai ginantis nuo priešų ir dirbantiems krašto gerovei. Žirgo sidabrinė spalva ir jo aukso kanopos pakylėja jį nuo žemiškų darbų (arklo, vežimo), suteikia jam dangiško taurumo, kūrybinių galių, siekiant užsibrėžto kilnaus tikslo. Juoda spalva – nakties ir įvairių okupantų ilgų priespaudos, tremties, persekiojimo metų simbolis. Žirgo raudona gūnia primena mums ir ateinančioms kartoms pralietą mūsų protėvių, senelių, tėvų kraują ir prakaitą, saugojant ir iškovojant laisvę.

Laukuvos herbas patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. kovo 24 d. dekretu Nr. 22

 

Laukuvos seniūnija yra Šilalės rajono savivaldybės administracijos filialas

Seniūnijos centras – Laukuva

Teritorijos plotas – 16678,11 ha

Gyventojų skaičius ~ 3301

Seniūnijai priklauso Laukuvos miestelis ir 69 kaimai:

Apvaršuva, Bagdonai, Baltkalnis, Baubliai, Buciškė, Bučiai, Burbiškiai, Dargaliai, Dainiškė, Dargiai, Degliškė, Degučiai I, Degučiai II, Degutaliai, Didieji Vankiai, Dvarviečiai, Eitvydaičiai, Endrikavas, Gatautiškė, Girvainiai, Jankaičiai, Juodainiai, Josūdiškė, Kantautai, Kantautaliai, Karūžiškės I, Karūžiškės II, Kaštaunaliai, Kelpšaičiai, Kikoniai, Kuitainiai, Kalnėnai, Laukdvariai, Malavėnai, Mankiškė, Mėčiai, Norvaišiai, Pykaičiai, Pykaitaliai, Požerė, Padievytis, Payžnys, Palaukuvis, Palygumis, Palokystalis, Panerotis, Reistrai, Ręsčiai, Riešketai, Rudiškė, Ruskiai, Samoškaliai, Selvestrai, Stirbiškė, Strazdaliai, Stročiai, Stungaičiai, Šiauduva, Šukolai, Tautvilai, Trakogalis, Treigiai, Trumpainiai, Vabalai, Vaitkaičiai I, Vaitkaičiai II, Virpylai, Vaikių Laukas, Virkės.