Kvėdarna – miestelis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, kelių  164  Mažeikiai–Plungė–Tauragė ir 193 Kvėdarna–Švėkšna–Saugos  sankirtoje, 14 km į šiaurės vakarus nuo Šilalės, prie Jūros upės. Seniūnijos centras. Urbanistikos paminklas.

Miestelyje yra 4 seniūnaitijos: Gedimino, Jūros, Piliakalnio ir Saulėtekio (pastarosios centras yra Sauslaukyje).

 

Pavadinimo kilmė

 

Kvėdarnos vardo kilmė nėra aiški. Senoji pavadinimo lytis neturėjo raidės r, bet vietoje jos buvo i ir atkuriama senoji forma yra Kvėdaina (arba Kvedaina). Tokia lytis ir jos variantai pasitaiko daugelyje istorinių šaltinių. Dabartinė forma nusistovėjo XX amžiuje: dar 1908 m. kalbininkas Kazimieras Būga nurodė Kvėdaina arba Kvėdarna, bet oficialiame 1925 m. leidinyje „Lietuvos apgyvendintos vietos“ pateikta tik Kvėdarna.

Kvėdaina lietuvių ir apskritai baltų vardyne yra vienišas žodis, kadangi nerandama panašių. Vienintelis galimas paaiškinimas yra hidroniminis: galbūt miestelio vardas kilęs nuo pro jį tekančios upės, kuri seniau buvo vadinama Kvėdainale (dabar vadinasi Upelis, Jūros upės intakas). Vėliau šaknyje r galėjo atsirasti analogija su populiaria pavardės šaknimi kvedar-

 

Kvėdarnos herbas

 

Kvėdarnos miesteliui savivaldos arba laisvojo miesto teisės buvo suteiktos 1792 m. kovo 20 d. Jas suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas. Miestui buvo suteiktas Lietuvos valstybės globėjo šv. Kazimiero atvaizdas. Herbe šv. Kazimieras klūpo prieš Šventąjį Raštą ir kankinio šakelę, o ant grindų numesta kunigaikščio kepurė rodo, kad Kazimieras atsisako jo rangui skirtos žemiškosios garbės ir titulų.

Po 200 metų Kvėdarnos istorinis herbas, remiantis vieninteliu išlikusiu originaliu piešiniu, buvo atkurtas ir 2000 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr.824 patvirtintas.


Seniūnijos centras – Kvėdarna

Teritorijos plotas – 14410 ha

Gyvena apie 3700 gyventojų

Seniūnijai priklauso 36 kaimai ir 1 miestelis:

Ąžuolija, Budriai, Buišiai, Capiškiai, Degimai, Degutgiris, Gagačiai, Geniotas, Grąžjūris, Grimzdai, Gvaldai,Kadagynai, Kalnyčiai, Kekiškės, Kerbedžiai,Kukštinė, Kvėdarnos mstl.,Kvėdarnos k.Lembas, Maskolija, Nasvytaliai, Padievaitis, Pajūralis, Pampliškė, Papynaujis, Paragaudis, Pūslaukis, Radvietis, Rudlaukis, Sauslaukis, Skerdynai, Sodalė, Stigrėnai, Stirbiškė, Šakėnai, Šerlaukis, Uršulynas.


Architektūra

 

Miestelio senoji dalis spindulinio plano. Trijų pagrindinių gatvių sankryžoje yra dvi paplatintos gatvės pavidalo aikštės; viena savaime susiformavusi, kita suplanuota 1923 m.

Akmens mūro bebokštėje Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, pastatytoje 1936 m. (archit. Rytis Steikūnas) yra 3 mediniai altoriai su XIX a. skulptūromis, medinių skulptūrų („Šv. Antanas“, „Šv. Rokas“, abi XIX a.).
Bažnyčios šventoriuje – koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūra (XIX a. pabaiga), medinis kryžius su dviem kryžmomis ir koplytėle (1931 m.).
Kvėdarnos kapinėse yra medinė koplyčia, statyta 1860 m., vienintelio Lietuvoje aklo knygnešio Petro Kavaliausko kapas.
Paminklas Vytautui Didžiajam, 1930 m.
Paminklas Žuvusiems už Lietuvą tremtyje ir Tėvynėje, 1989 m.
Žydų genocido aukų kapinės.

    


Istorija

 

2 km į pietus nuo Kvėdarnos yra Padievaičio piliakalnis ir Padievaičio akmuo Velnio Sostas. Manoma, kad 1329 m. kryžiuočiai sugriovė gynybinę Kvėdarnos pilį, pastatytą greičiausiai ant Kvėdarnos piliakalnio.

Kvėdarna minima XIV-XV a., karališkasis Kvėdarnos dvaras, kurį valdė Sapiegos – 1554 m., miestelis – 1568 m., Kvėdarnos valsčius – 1593 m. 1569 m. pastatyta bažnyčia.

1609 m. įsteigta, 1782 m. atkurta parapinė mokykla, 1866 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla, 1919–1944 m. pradžios mokykla, 1944–1949 m. progimnazija, 1949–1950 m. septynmetė, nuo 1950 m. vidurinė mokykla, nuo 2008 m. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija. Yra Prano Liatuko pradžios mokykla.

1631 m. gauta turgaus privilegija. 1783 m. Kvėdarnos bažnyčiai atėjo popiežiaus Pijaus VI laiškas. Magdeburgo teisės suteiktos 1792 m. kovo 20 d., kai Stanislovas Augustas Kvėdarnai dovanojo miesto teises ir herbą „karalaičio šventojo Kazimiero atvaizdą“. Po kelių mėnesių savivalda buvo panaikinta.

1831 m. Kvėdarną buvo užėmė sukilėliai. Po 1863 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia Kvėdarną pavadino Konstantinovu, taip buvo vadinama iki Pirmojo pasaulinio karo. Lietuvių spaudos draudimo metais (1864–1904 m.) Kvėdarna buvo vienas Žemaitijos spaudos platinimo centrų; draudžiamąją lietuvišką spaudą čia platino V. Čižauskas, J. Gumauskas, N. Paulauskas, B. Serapinienė, J. Steponavičius ir kiti. 1883 m. įsteigtas paštas, 1884 m. vaistinė. 1848 m., 1896 m. ir 1941 m. Kvėdarna degė, 1843 m., 1881 m. ir 1915 m. sudegė. 1901 m. veikė slapta lietuviška mokykla.

1919–1950 m. Kvėdarnos valsčiaus centras. 1936 m. pastatyta Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia. 1937 m. įkurta biblioteka. 1941–1942 m. vokiečių okupacinės administracijos nurodymu nužudyta apie 600 Kvėdarnos gyventojų (dauguma žydai). Po Antrojo pasaulinio karo) veikė Kęstučio apygardos partizanai. 1950–1995 m. apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė.

2000 m. patvirtintas naujasis Kvėdarnos herbas.