Kupiškis – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, 44 km į rytus nuo Panevėžio, rytiniame Vidurio Lietuvos žemumos pakraštyje. Kupiškio rajono savivaldybės ir seniūnijos centras.
Šiaurės vakariniu miesto pakraščiu prateka Lėvuo, per centrą teka upė Kupa, pietuose eina geležinkelis. Miesto centre yra keletas mūrinių pastatų statytų XIX-XVIII amžiuje, tarp jų seniausias linų sandėlis, esantis prie pat Lauryno Stuokos Gucevičiaus aikštės. Miesto centre Kupą kerta senasis Gedimino tiltas.
Yra etnografijos muziejus, Kristaus žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1914 m.), kultūros centras, paštas, rajono centrinė ligoninė. Miesto šiauriniame pakraštyje, prie Lėvens stūkso Aukštupėnų piliakalnis, trykšta Akmenytės šaltinis, driekiasi Kupiškio marios. Per Kupos upę yra nutiesti 8 tiltai, iš kurių 5 skirti pėstiesiems ir 3 transporto priemonėms. Miestas skirstomas į kelis mikrorajonus:
Zuntės (šiaurinė miesto dalis, nuosavieji namai),
Krantinės (daugiabučių mikrorajonas),
Kraštiečių (Pietrytinė miesto dalis),
Račiupėnų
 

Pavadinimo kilmė

Miestas pavadintas pagal Kupos upę (kairysis Lėvens intakas), kurios žiotyse ir įsikūręs Kupiškis. Tarmiškai „kūpėti“ reiškia smarkiai bėgti, kunkuliuoti – srauninga Kupa smarkiai teka per pavasario polaidžius.

Architektūra

Miesto centrinės dalies planas stačiakampis, centre stovi neogotikinė dvibokštė Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1914 m.). Išlikę 2 vėjo malūnai (XIX a. pabaiga). Į šiaurę nuo miesto stūkso Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis, driekiasi Kupiškio marios.

Susisiekimas

Atstumas nuo sostinės Vilniaus yra 157 kilometrai. 1975 m. nutiestas pietinis ir vakarinis aplinkkeliai. Miesto pietuose eina geležinkelio ruožas Daugpilis–Radviliškis. Per pietinį aplinkkelį eina krašto kelias  122  Daugpilis–Kupiškis–Panevėžys , per vakarinį aplinkkelį  124  Kupiškis–Vabalninkas–Biržai. Į pietus nuo miesto eina  118  Kupiškis–Utena .

Kultūra

Pastatyti paminklai architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui ir generolui Jonui Černiui, gausu Henriko Orakausko skulptūrų: „Kupiškėnų vestuvės“, „Avinėli, pasipurtyk“, „Merkurijus“, „Paukščiai“, „Piemenukas“, fontanas „Baltų gyvybės medis“ ir kt. Yra du muziejai: etnografijos (kraštotyros) muziejus ir Povilo Matulionio namas-muziejus.

Istorija

Miestas įėjo į sėlių genties gyvenamos teritorijos ribas. Spėjama, kad ant piliakalnio medinė Kupiškio pilis buvusi jau XIII a.
1480 m. Krokuvos universiteto metraštyje minimas Stanislaus Johannis de Cupyschky – Stanislovas Jonaitis iš Kupiškio – manomas pirmasis miestelio vardo paminėjimas, taip pat – ir pirmasis aprašytas šio krašto žmogus. Galinis vardas „de Cupyscky“ reiškia vietovę iš kurios jis kilo, kurią tikrų tikriausiai galima laikyti Kupiškiu, taigi, galėjo būti panašiai, kaip ir Leonardas da Vinčis – miestelio iš kurio jis kilo pavadinimas buvo Vinčis (Vinci).
Istoriniuose šaltiniuose – kaip Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo miestelis – Kupiškis pirmąsyk paminėtas 1529 m. XVI amžiuje buvo dvaras, seniūnija, pavieto centras, todėl tikėtina, kad įsikūrė anksčiau nei buvo paminėtas pirmą kartą. 1616 m. pastatyta bažnyčia. 1589 m. Paminėtas Kupiškis dėl gaisro, kurio metu sudegė visa Budronių gatvė. 1616 m. yra užfiksuotas pirmasis miestelio medinės bažnyčios paminėjimas.
Nuo 1657 m. Kupiškį ir seniūniją valdė didikai Tyzenhauzai, vėliau (nuo 1771 m.) Čartoriskiai, o nuo 1812 m. – grafas Mykolas Tiškevičius. 1791–1792 m. suteiktos miesto teisės (savivalda įvesta, bet privilegijos jai nespėta gauti). Kupiškio augimą paskatino Daugpilio–Panevėžio–Radviliškio geležinkelis, pastatytas 1873 m. greta miesto.
XVIII a. pradžioje, Kupiškio miestelyje buvo šešios pagrindinės gatvės: Anykščių (Onyksztyńska), Budrionių (Budrewska), Karališkoji (Królewska), Kazliškio (Kozłova), Skaugų (Skowogolska), Svėdasų (Swiadoska), kuriose gyveno pagrinde žydai bei vienas kitas bajoras. XVIII a. devintojo dešimtmečio pradžioje kilus gaisrui miestelis smarkiai nukentėjo. Sudegė bažnyčia, klebonija, 5 klebonijos jurisdikcijos gyventojų sodybos, 8 žydų bravorai bei visa eilė miestelio gyventojų namų. Tik gatvių galuose liko skurdžių ir dvarui nieko nemokančių 15 katalikų daržininkų ir 5 žydų kampininkų trobelės.
1781 m. Kupiškio apylinkių valdytojas A. Čartoriskis Kupiškyje įsteigė lankastro sistemos mokyklą, kurioje aukštesniųjų klasių mokiniai mokė jaunesniuosius. 1823 m. pastatyta lapidinio stiliaus akmens mūro mokykla su klasicistiniais langų apvadais ir monumentaliomis puskolonėmis, išlikusi iki šių dienų (namas restauruotas, jame įkurtas kraštotyros muziejus).
1818 m. į rytus nuo miestelio bažnyčia numatė steigti kapines ir joms skyrė 1,5 ha savo žemės. Teritorija buvo aptverta akmenine tvora su arka, ten 1820 metais pastatyta mūrinė koplyčia.
1842 m. Rusijos imperijoje įvedamas įstatymas dėl medicinos paslaugų teikimo, todėl miestelyje atsiranda pirmoji ligoninė. Ji veikė iki 1890 m. 1897 m. atsirado pinigų naujajai bažnyčiai (stovinčiai ir dabar), ji pradėta statyti apstatant senąją medinę. 1903 m. baigiantis naujosios bažnyčios statyboms, išardoma senoji.
1913 m. turtingesni kupiškėnai ūkininkai įkuria „Ūkio“ draugiją. 1917 m. įkuriama progimnazija, vėliau išaugusi į Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą, o 2000 m. pervadintą į L. Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. 1919 m. gegužės 27 d. – birželio 1 d. vyko Kupiškio kautynės, kur susitiko Panevėžio rinktinė, su bolševikais. Po atkaklios kovos miestą sugebėjo paimti už nepriklausomą Lietuvą kovojanti pusė.
1921 m. Chonelis Šmidtas, kuriam priklausė ir vienas iš keturių (išliko 3) malūnų, pradėjo tiekti miesteliui elektrą. 1931 m. pasirašoma sutartis, pagal kurią 3 km atstumu, visas miestelis turi būti aprūpintas elektra nuo saulėlydžio iki 1 val. 1941 m. liepą vokiečių okupacijos administracijos įsakymu buvo nužudyta daugiau kaip 800 miestelio gyventojų žydų. 1943 m. Kupiškio piliakalnį aprašė žymus archeologas Petras Tarasenka. 1968 m. piliakalnyje atlikti žvalgomieji tyrimai. Rasta lipdytos grublėtos keramikos fragmentų.
1946 m. balandžio 24 d. įkūrus apskritį Kupiškis tapo miestu (iki tol buvo miestelis). Sovietmečiu išaugo sviesto, statybinių medžiagų gamyklos. 1968 m. gegužės 7 d. mieste iškrito vištos kiaušinio dydžio kruša. 1983 m. pastatyti kultūros namai (architektas R. Kamaitis, vitražai E. Valiūtės, keramika A. Ličkutės ir A. Lauciaus), kuriuose įsikūrė ir etnografinis liaudies teatras „Senovinės kupiškėnų vestuvės“. 1983 m. gauta 5 mln. rublių statyti Kupiškio ligoninei (Krantinės 28, Kupiškis). 1984 m. buvusio Čartoriskių pradžios mokykloje leista įkurti kraštotyros muziejų. Tais pačiais 1984 m. pradėtos Kupiškio marių statybos, iškeliami gyventojai. Po dvejų metų užtvenkta Lėvens upė suformuoja marias. 1986 m. baigta statyti Kupiškio 2-oji vidurinė mokykla.
1990 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro V. Knašio įsakymu pradėta steigti Kupiškio žemės ūkio mokykla.
1997 m. patvirtintas Kupiškio herbas.