Kretinga – miestas vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, 11 km į rytus nuo Palangos ir 21 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdos. Kretingos rajono savivaldybės, kaimiškosios seniūnijos, katalikų ir evangelikų liuteronų parapijų centras, Kretingos miesto seniūnija. Kretinga yra 6 -tas pagal dydį miestas Žemaitijoje ir 18 -tas visoje Lietuvoje
Tai vienas seniausių vakarų Lietuvos miestų, urbanistikos paminklas. Yra geležinkelio stotis, paštas. Pietiniai miesto rajonai – Bajorai ir Penkininkai.     

Geografija


Kretingos vienuolyno tvenkinys
Kretinga įsikūrusi Pajūrio žemumoje, per miestą iš šiaurės į pietus vingiuoja Akmena, dalijanti miestą į dvi dalis, kurias jungia 4 tiltai. Miesto centrą nuo šiaurinės dalies skiria Pastaunyko (Šv. Antano) upelis, kurį užtvenkus susiformavo tvenkiniai. Pietiniu pakraščiu teka Jaurykla. Didesnioji miesto dalis išsidėsčiusi rytiniame Akmenos krante. Čia yra savivaldybė, miesto aikštė, Kretingos rajono kultūros centras. Šiauriniame pakraštyje yra Tiškevičių dvaro rūmai; juose veikia Kretingos muziejus su Žiemos sodu ir parkas, rajono ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras. Vakariniame Akmenos krante yra pramonės įmonės, eina geležinkelis Šiauliai–Klaipėda; Kretingos–Skuodo geležinkelis nuo 2009 m. nenaudojamas.
Prateka Akmenos intakai Dopultis ir Jaurykla, gausu nedidelių tvenkinėlių.    

Istorija


Miesto šiauriniame pakraštyje yra Kretingos kapinynas. Kretinga (Cretyn) pirmąkart paminėta 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte, kaip svarbi kuršių gyvenvietė, priklausiusi Mėguvos žemei. Pagal dalybų aktą, 1253 m. Kretingos pilis ir pusė jos žemių buvo palikta kuršių didikui Veltūnui, o kitą pusę pasidalino Livonijos ordino magistras ir Kuršo vyskupas. Po Durbės mūšio 1260 m. Kretingos pilis sukilo prieš Livonijos ordiną. 1263 m. kryžiuočiai prieš pilį surengė 2 Kryžiaus žygius. Pirmojo žygio metu kretingiškiai atrėmė Klaipėdos pilies komtūro vadovaujamą puolimą, o patį komtūrą paėmė į nelaisvę ir sudegino ant laužo (paaukojo dievams). Antrojo žygio metu kryžiuočiai pilies įgulą įviliojo į spąstus, gyventojus išžudė, o pilį sudegino.
Nuo XV a. žinomas Kretingos dvaras, kuris priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms. Apie 1532 m. jis atiteko didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Žygimantui Senajam ir tapo karališkąja valda. 1572 m. dvarą įsigijo Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius. Jo sūnus Jonas Karolis Chodkevičius kaimo kapinėse 1602 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią ir įsteigė bernardinų vienuoliją. Vienuoliams bernardinams 1605–1610 m. pastatė vienuolyno rūmus, o 1610–1617 m. – mūrinę Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. Šalia vienuolyno ir bažnyčios besikuriančiam miestui 1609 m. sausio 23 d. suteikė Magdeburgo teisę (pavadindamas savo garbei Karolštatu – Karolstadt). 1611 m. mieste buvo 3 malūnai, vyno darykla, spirito varykla. 1621 m. dvaras atiteko J. Chodkevičiaus dukrai Onai Scholastikai, kuri ištekėjo už LDK maršalkos Jono Stanislovo Sapiegos ir Kretinga kaip nuotakos kraitis atiteko Sapiegoms. Per karą su Švedija 1656 m. sukilę valstiečiai Kretingoje sunaikino švedų kuopą. 1745 m. Kretingos dvaras ir miestas atiteko Masalskiams.
1778 m. Kretinga sudegė. 1795 m. Kretingą pradėjo valdyti grafas Vincentas Gavelas Potockis, kuris 1806 m. dvarą pardavė kunigaikščiui Platonui Zubovui. Iš Zubovų jį 1874 m. nupirko grafas Juozapas Tiškevičius, įkūręs Kretingoje šeimos rezidenciją.
Prieš 1808 m. įsteigta Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia. 1831 m. sukilėliai buvo kelis kartus užėmę miestą. XIX a. – XX a. pradžioje Kretingos vienuolyne buvo kalinami Rusijos imperijos valdžiai ir bažnytinei teisei nusikaltę dvasininkai, tarp jų buvo ir 1831 m. sukilimo rėmėjų, vėliau – lietuvių spaudos draudimo priešininkų). 1854 ir 1908 m. Kretinga degė, 1889 m. sudegė.
XIX a. Kretinga išsiplėtė; tapo valsčiaus centru, vyko turgūs, prekymečiai. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje veikė slaptų lietuviškų mokyklų (mokė M. Drungilienė, B. Kardūnaitė). Draudžiamąją lietuvių spaudą apylinkėse platino K. Jokubauskas, I. Pocius, K. Prialgauskas, K. Tamošauskas ir kiti knygnešiai, socialdemokratų literatūrą – A. Kairys, M. Kėkštys. 1892 m. baigtas tiesti geležinkelis iš Klaipėdos į Kretingą, per Pirmąjį pasaulinį karą nutiestas geležinkelis Bajorai – Priekulė (Latvija), 1924–1932 m. – geležinkelis Kretinga – Kužiai. XX a. pradžioje įkurta gintaro apdirbimo įmonė. 1910 m. Įsteigta vilnų karšykla, 1919 m. – lentpjūvė, garinis malūnas, elektros stotis (1921 m. šios įmonės sudegė), 1921 m. – aliejinė. 1925 m. įkurtas vilnų audinių fabrikas „Laisvė“.
1915–1918 m. ir 1919–1950 m. Kretinga buvo apskrities centras. 1934–1940 m. leistas žurnalą „Pranciškonų pasaulis“. 1941 m. birželio mėn., 1947–1949 m. ir 1951 m. TSRS valdžia ištrėmė 211 Kretingos gyventojų. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kretinga buvo subombarduota; sudegintas miesto centras. 1941 m. birželio 25 d. Kvecių miške Vokietijos Tilžės operatyvinio būrio gestapininkai ir vietiniai jų talkininkai sušaudė 215 Kretingos gyventojų, daugiausia žydų vyrų; moterys ir vaikai žydai išžudyti 1941 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. Pryšmančių dvare įkurtame gete. Po Antrojo pasaulinio karo Kretingos apylinkėse veikė Kardo rinktinės partizanai.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1946 m. sovietų valdžios sprendimu vienuolynas uždarytas, vėliau jame įsikūrė kraštotyros muziejus, vienuolynas atkurtas 1991 m.). 1950–1995 m. Kretinga buvo rajono, Kurmaičių apylinkės centras, žvėrininkystės ūkio centrinė gyvenvietė, nuo 1995 m. yra Kretingos rajono savivaldybės centras, yra Mažesniųjų Brolių Ordino Šv. Kazimiero provincijos kurija.
1993 m. patvirtintas dabartinis Kretingos herbas.

Pavadinimo kilmė

Kazimieras Būga ir vėlesni autoriai tvirtino, kad miesto pavadinimas – tai kret- šaknis ir -inga priesaga (būdinga kuršių žemėms). Šaknis kret- gali būti siejama su žodžiu kretėti – „drebėti, virpėti, tirtėti“. Taigi vietovė galėjo turėti kretinčios vietos, liūno reikšmę. Liaudies etimologijoje kartais pasakojama, kad kratyti mena laikus, kai nebuvo gerų kelių ir pro miestą važiuoti buvo galima tik per akmenis.
Tačiau kitas lietuvių kalbininkas, Antanas Salys, remdamasis istoriniuose raštuose aptinkama miesto vardo forma be g raidės (Cretyn, Creten, Kretine ir kt.), iškėlė hipotezę, kad pirmoji vardo lytis buvo Kretenė, kuri kilusi nuo asmenvardžio Kretas ar Kreta. Tai jis aiškino gyvenviečių vardų istorinės raidos analogijomis su Palanga, Būtinge.
Kretingos vardo formos be g raidės rašytos tik vokiečių, o nuo XVI a. slaviškai randamos beveik vien tik formos su g raide. Tai gali būti aiškinama tuo, kad tarp į Pabaltįjį atsikėlusių vokiečių vyravo vokiečių žemaičių tarmė, kurioje XIV–XV amžiuje g ir j buvo susipainiojusios ir keisdavo viena kitą. Todėl ir Kretingos forma galėjo pavirsti Kretinje ar Kretene. Priesaga -ing- aiškiai atsirado XVI a. pabaigoje, kai susiformavo kretingiškių tarmė.

Architektūra

Bernardinų vienuolynas
Medinė koplytėlė
Kretingos bažnyčios durų fragmentas
Kretingos miesto senoji teritorija (31,3 ha) – archeologijos ir urbanistikos paminklas. Miesto centrinė dalis stačiakampio plano, suplanuota 1607 m., vykdant Valakų reformą. Žymiausi statiniai:
Vienbokštė trinavė bazilikinė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, statyta 1617 m., 1908 m. perstatyta pagal lenkų architekto S. Odrzivolskio projektą; turi gotikos, renesanso bruožų. Bažnyčios interjere vyrauja renesanso ir baroko bruožai; ypač vertingi 3 sarkofagai, dvejos medinės drožinėtos durys (visi XVII a. pradžios), choro stalės su vienuolių portretais, 3 altoriai su skulptūromis, sakykla su 11 skulptūrų (visi XVII a.), paveikslų „Šventoji Šeima“ ir „Šv. Ona“ aptaisai (abu XIX a.).
Bernardinų (pranciškonų) vienuolyno pastatų (1610 m.) ansamblis.
XVIII a. antros pusės – XX a. pradžios Kretingos dvaro sodyboje išliko rūmai su oranžerija (XIX a. vidurys, nuo 1992 m. Kretingos muziejus), t. p. kitų gyvenamųjų, gamybinių (XVIII a. pabaigos fachverkinis vandens malūnas, akmens mūro alaus darykla, statyta 1836 m., XIX a. antros pusės kalvė, ūkinių pastatų.
Parkas, įkurtas XVIII a.
Buvusio vienuolyno vandens malūnas, 1822 m.
Kretingos Senosios kapinės.
Grafų Tiškevičių neogotikinė koplyčia naujosiose kapinėse, pastatyta 1893 m., manoma, architektas Karlas Eduardas Strandmanas.
Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia, perstatyta 1897 m.
Kretingos pranciškonų gimnazijos pastatas, pastatytas 1932 m.
Kretingos banko pastatas, architektas Mykolas Songaila, 1938 m.
Stačiatikių Kretingos Šv. Eleuterijaus koplyčia.

Paminklai:

paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti, 1930 m., skulptorius Robertas Antinis, sovietinės okupacijos metais nugriautas, 1990 m. atstatytas.
paminklas Jurgiui Pabrėžai, 1993 m., skulptorius Algirdas Bosas, architektas Saulius Manomaitis.
paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui, 2009 m., architektas Adomas Skiezgelas.

        
Švietimas ir kultūra

Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka ir miesto seniūnija
1774 įsteigta 6 klasių mokykla, 1793 m. perkelta į Telšius; veikė dviklasė (faktiškai – keturklasė) parapinė mokykla, 1836 m. pertvarkyta į valdinę, nuo 1864 m. dėstomąja rusų kalba, 1910 m. atidaryta valdinė mergaičių pradžios mokykla. 1920–1932 m. veikė progimnazija. 1932 m. atidaryta Kretingos pranciškonų gimnazija, nuo 1940 m. valstybinė Kretingos gimnazija, nuo 1950 m. vidurinė mokykla, nuo 1998 m. vėl Kretingos pranciškonų gimnazija.