Kintai – miestelis Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, 16 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės, ant Kuršių marių pakrantės, Mažojoje Lietuvoje. Seniūnijos, seniūnaitijos, evangelikų liuteronų ir katalikų parapijos centras. Yra paštas

 

Geografija

Iš Kintų eina keliai į Šilutę, Ventę, Priekulę. Į šiaurę nuo miestelio driekiasi 800 ha Kintų miškas. Į pietryčius nuo Kintų yra Nemuno deltos regioninis parkas, į šiaurę nuo – Kintų botanikos draustinis. Antroji pagal aukštį Europoje, 17 m aukščio Didžioji tuja – gamtos paminklas. Rastas naftos telkinys.

 

Istorija

Kintai ėmė kurtis XVI a., 1540 m. minima Blazio Kinto sodyba Ventės apylinkėse. Priklausė Jociškių dvarui. Yra duomenų, kad jau 1550 m. čia buvo maldos namai. Kintai ėmė augti XVIII a. pradžioje. 1705 m. pastatyta Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia, 1948 m. LTSR vietinės valdžios paversta sandėliu. 1962 m. Kintų bažnyčia įtraukta į valstybės saugomų architektūros paminklų sąrašą. Vietinės valdžios nesaugoma ir neprižiūrima bažnyčia stipriai nukentėjo. 1987 m. buvo atlikti bažnyčios restauravimo darbai. 1990 m. perduota katalikams. Prie bažnyčios įkurta parapinė pradžios mokykla, joje 1888–1892 m. mokytojavo Vydūnas.

1820 m. Kintuose įsteigta valstybinis miškų ūkis, 1850 m. pašto skyrius, XVIII-XIX a. Kintuose vykdavo dideli žuvų ir gyvulių turgūs, į kurį atvykdavo žvejai ir nuo Kuršių nerijos. XIX a. pabaigoje prie miestelio prijungti Naujieji Kintai (1850 m. įsikūręs naujas kaimas greta miestelio). 1818–1950 m. Kintai buvo valsčiaus, vėliau – apylinkės centras, žuvininkystės ūkio centrinė gyvenvietė.

Nuo XIX a. antrosios pusės prekiauta periodiniais leidiniais, knygomis lietuvių kalba. Lietuviška veikla Kintuose aktyviai reiškėsi po Pirmojo pasaulinio karo. 1922 m. pabaigoje įsteigta Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrius, 1923 m. – lietuvninkų kultūros draugija „Rūta“, jungusi apie 20 narių. Ji turėjo biblioteką, rengė paskaitas, meno saviveiklos vakarus. Buvo Lietuvos giedotojų draugija, kurios choras 1928 m. dalyvavo II dainų šventėje Kaune. 1924–1938 m. veikė Šaulių būrys (vad. J. Naujalis), turėjęs biblioteką, ruošęs minėjimus su kultūrine programa. Kintuose dar buvo pučiamųjų instrumentų orkestras (vad. M. Dreižys), Prūsų lietuvių susivienijimo knygynas, paštas, valsčiaus policijos įstaiga, sveikatos punktas, 3 restoranai, užeiga, viešbutis, taupomoji skolinamoji kasa, audinių ir ūkio reikmenų parduotuvės, „Pienocentro“ įsteigta pieninė (1932 m.).

Tuo metu be valstybinės mokyklos, Kintuose dar veikė privati lietuvių mokykla (1937 m. mokėsi 22 mokiniai). Trečiame dešimtmetyje prie Kintų bažnyčios buvo pastatytas obeliskas su pavardėmis I pasauliniame kare parapijiečiams atminti. 8-ajame dešimtmetyje, po to kai į Vokietiją išsikėlė didžioji dalis senųjų krašto gyventojų, sovietinė valdžia jį nugriovė. 1933 m. kovo mėnesį įkurta nacistinė organizacija (štabas buvo Muižės dvare), kurią Lietuvos valdžia greitai uždarė.

Kintai labai nukentėjo per II pasaulinį karą ir sovietmečiu (sunaikinta 75 proc. senųjų pastatų). Pasikeitė gyventojai – pasitraukus į Vakarus lietuvininkams ir vokiečiams, juos pakeitė atvykėliai iš įvairių Lietuvos vietovių. 1951 m. nukastas Kintų piliakalnis. Pokaryje veiklą tęsė pradinė mokykla, kuri 1949–1960 m. tapo septynmetė, 1960–1969 m. – aštuonmetė, nuo 1969 m. – vidurinė mokykla. Kintuose veikė Kintų sūrių gamykla (Šilutės sūrių gamyklos Kintų cechas), buit. aptarnavimo paviljonas, ryšių skyrius, girininkija, ambulatorija, vaistinė, kultūros namai (nuo 1957 m.), biblioteka (nuo 1949 m.). Nuo 1953 m. kurį laiką Kintuose buvo ligoninė ir invalidų namai. Miestelio poilsio zonoje, kuri iš esmės buvo pradėta tvarkyti 1949 m., buvo įsikūrusi pionierių stovykla „Vėtrungė“, pastatytos trys Klaipėdos įmonių poilsio bazės. Įrengtas hipodromas. Nuo 1959 m. miestelis buvo Kintų žuvininkystės ūkio, o nuo 1970 m. Jono Čiulados (ilgametis ūkio vadovas) žuvininkystės ūkio centrinė gyvenvietė. Nuo 1993 m. šis žuvininkystės ūkis buvo privatizuotas R. Višinsko bei toliau vykdoma žuvininkystės veikla.

Po Nepriklausomybės atstatymo Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia perduota Romos katalikų bendruomenei (1990 m.), įkurtas Šilutės dailės mokyklos filialas Kintų vaikų dailės mokykla (1994 m.), įsteigtas Šilutės muziejaus padalinys Vydūno muziejus (1994 m.), (1996 m.), Vydūno kultūros centras (1997 m.), kuris 2002 m. reorganizuotas į viešąją įstaigą. 2005 m. iškilmingai paminėtos bažnyčios ir mokyklos 300-osios metinės.

2011 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-902 patvirtino Kintų herbą.