Jurbarkas (žem. Jorbarks) – miestas vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Tauragės apskrityje, dešiniajame Nemuno krante. Apylinkių tarmė yra vakarų aukštaičių kauniškių. Jurbarko rajono savivaldybės, Jurbarko miesto seniūnijos centras. Urbanistikos paminklas.
Mieste stovi Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčia (nuo 1907 m.), Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčia (nuo 2014 m.), buvusi Jurbarko Kristaus Atsimainymo cerkvė (nuo 1865 m.), Vytauto paminklas, Jurbarko kultūros centras, paštas, krašto istorijos muziejus (Jurbarko dvaro teritorijoje), Vinco Grybo muziejus (įkurtas 1958 m., memorialinė sodyba), Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras, rajono centrinė ligoninė.

Pavadinimo kilmė

Miesto vardas nelietuviškas, sudarytas iš vokiško vardo Georg (graikiškos kilmės) ir bendrinio žodžio Burg („pilis, tvirtovė“) – Georgenburg. Vokiečių žemaičių tarmėje ši forma pavirto Jurgenborg, o lietuviai ilgainiui šį pavadinimą prisitaikę pagal savo kalbą ir nusistovėjo Jurbarkas.

Kultūra

Yra nemažai užsiėmimų: aktyvi skautų veikla, Jurbarko kultūros centras 2009 m. pripažintas geriausiu Lietuvoje aukščiausiosios kategorijos kultūros centru, jame veikia keli chorai, šokių kolektyvai, teatrai, įvairūs ansambliai. Yra Savivaldybės viešoji biblioteka, sporto centras ir mokykla, Jurbarko rankininkai ir ypač orientacininkai yra pelnę daug apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje.

Geografija

Jurbarkas įsikūręs prie Mituvos žiočių (mieste į ją įteka Imsrė). Pietvakarinės miesto dalys – Barkūnai ir Kalnėnai, vakarinė – Smukučiai, šiaurinė – Naujamiestis. Už 3 km į vakarus nuo miesto stūkso Bišpilio piliakalnis, vakariniame miesto pakraštyje – Smukučių šilelis ir Jurbarko tvenkinys. Piečiau Jurbarko, per Nemuną nutiestas Jurbarko tiltas (ilgiausias Lietuvoje automobilinis tiltas, pastatytas 1978 m.). Jurbarko dvaro parkas – architektūros paminklas. Į vakarus nuo miesto plyti Smalininkų-Viešvilės miškai.

Mikrorajonai

Jurbarko mieste yra 5 miesto dalys:
Barkūnai
Kalnėnai
Naujamiestis
Senamiestis
Smukučiai

Istorija

Jurbarko senamiestyje (rekonstruojant Kauno gatvę) rasta moters, palaidotos IV–V amžiuje, kapavietė: žalvarinio apgalvio fragmentas, likęs tik po kaukole, bei apyrankės.
Pirmą kartą Jurbarkas minimas 1259 m. Petro Dusburgiečio kronikoje, kai Prūsijos ir Livonijos kryžiuočiai, atplaukę Nemunu, abiejų magistrų lygiomis lėšomis Karšuvos srityje, ant šv. Jurgio kalno (in terra Carsovie in monte Gergii) pastatė Georgenburgo pilį. Tai viena seniausių kryžiuočių pilių Lietuvoje, daug kartų minima ordinų kronikose. Vokiečių pilis pastatyta ant Bišpiliukų (Kalnėnų) piliakalnio. Kiek į šiaurės rytus, ant Bišpilio piliakalnio beveik tuo pat metu pilį pasistatė ir lietuviai.
1382 m. pavasarį puldamas kryžiuočių Jurgenburgo pilį Kęstutis pirmą kartą Lietuvos kariuomenės istorijoje panaudojo bombardas. Kovos tarp lietuvių ir vokiečių pilių vyko iki XV amžiaus, kol po Žalgirio mūšio kryžiuočiai vietovę paliko.
Pasibaigus karams ėmė augti gyvenvietė. XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru, XV–XVI a. buvo prekybos centras su muitine prie Nemuno, XVI a. minimas Jurbarko valsčius. 1611 m. suteiktos Magdeburgo teisės ir Jurbarko herbas – trys lelijos raudoname skyde. XIX a. pastatyti dvaro rūmai.
Jurbarkas buvo vienas pirmųjų elektrifikacijos židinių. 1900–1903 m. Jurbarko dvaro savininkas kunigaikštis Vasilčikovas ant Mituvos upės pastatė didelį vandens malūną, kuriame AEC Rygos filialas įmontavo nuolatinės srovės 15 kW galios 110 V dinamo mašiną. Nuo malūno iki dvaro nutiesta elektros oro linija. Elektra buvo apšviečiamasi dvaro fligeliai, cerkvė, kontora ir gyvenamasis namas. Be elektrinės malūne veikė ir vilnų karšykla, verpykla, lentpjūvė. Jų darbas nenutrūkdavo net nusekus upei, nes buvo įrengtas 120 AJ lokomobilis. Tą malūną 1915 m. sudegino kraštą okupavę vokiečiai.
1940 m. miestą nusiaubė gaisras, sudegė apie 400 namų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. Jurbarkas tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu pastatyta statybinių medžiagų gamykla (skaldos, žvyro, smėlio ruoša), prie jos įrengtas upių uostas. Taip pat buvo statybinių medžiagų kombinatas (gelžbetonio ir keramzito plokštės), pieninė, duonos kepykla. Pastatyti kultūros rūmai (architektai D. Greblikienė ir V. Šileika), veikė liaudies teatras, muzikos mokykla.
Dabartinė „Mažeikių nafta“ tuometiniuose planuose turėjo būti pastatyta būtent Jurbarke, jis turėjo tapti šimtatūkstantiniu miestu, bet dėl svarių priežasčių (viena iš jų – didelis miško ploto iškirtimas) tai nebuvo padaryta. Buvo pateiktas viešas inteligentijos protestas prieš naftos perdirbimo kombinato steigimą, labiausiai apeliuojant į tikriausiai pablogėsiančią Nemuno ir Kuršių marių ekologinę būklę.
1993 m. sugrąžintas istorinis Jurbarko herbas.