Ignalina – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 110 km į šiaurę nuo Vilniaus. Ignalinos rajono savivaldybės centras, Ignalinos miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras, kurortinė teritorija. Pro miestą eina Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Urbanistikos paminklas.
Mieste stovi Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (pastatyta 1999 m.), geležinkelio stotis (aikštėje – 19 m aukščio paminklas tremtiniams, pastatytas 1989 m., autoriai Juozapas Jakštas ir Valdas Ozarinskas), yra rajono centrinė ligoninė, paštas. Prie Šiekščio ežero šiaurinio kranto – sporto ir pramogų centras, Lietuvos žiemos sporto centras, Gavio ežero paplūdimyje – 47 m ilgio „vandens kalneliai“.
Ignalinos atominė jėgainė yra ne Ignalinos, bet Visagino mieste – XX a. 2-ojoje pusėje statant elektrinę pastaroji gyvenvietė tik kūrėsi (tuomet – Sniečkaus pavadinimu), todėl jėgainė pavadinta artimiausio miesto vardu.

 

Gamta ir geografija

 

Ignalina išsidėsčiusi ežeringame krašte – mieste telkšo Šiekštys (lenkų okupacijos metais poilsiautojų iš Varšuvos pavadintas Zieliony, vėliau „išverstas“ į Žaliasiai, Žaliasis), Gavaitis, greta miesto – Gavys, Paplovinis, Palaukinis, Ilgys, Baltys, Varnys, Juodinis, Agarinis, Gulbinis, Mekšrinis, Budaraistis, Žiežulinis, Krakinis, Viksvojis, Paviksvojis, Daržinėlės, teka upelė Narsupė.
Virš miesto stūkso mišku (jo senovinis pavadinimas – Trukamiškis) apaugusi didelė kalva Vilkakalnis, kuriame pastatytas TV retransliacijos bokštas ir gaisrininkų bokštelis, o Šiekščio pakrantėje stovi apžvalgos bokštas, priklausantis Lietuvos žiemos sporto centrui. Ignalinos regione yra per 209 ežerus.

 

Pavadinimo kilmė

 

Miesto pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, nuo vyriško vardo Ignas. Tai buvusio Ignalinos palivarko ir Vidiškių dvaro savininko Igno Kaminskio „palikimas“. Ignalinos vardas kilęs ne nuo pagrindinės lyties Ignas, bet nuo mažybinės formos Ignelis (tarmiškai Ignalis). Manoma, kad pirmesnė forma buvusi Ignelinė ar Ignalinė, tačiau dėl slavų kalbų (lenkų, gudų ar rusų) įtakos ji pavirto Ignalina.
Liaudies etimologija Ignalinos vardo atsiradimą aiškina legendiškai: pasakojama apie nelaimingą, žmonių prakeiktą ir Ilgio ežere paskandintą kunigaikščio Budrio dukters Linos (ar Alinos) ir kryžiuočių belaisvio Igno meilę. Ilgio ežero vietoje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Jis turėjęs 9 sūnus ir gražuolę dukrą Liną, kurios akys buvusios mėlynos kaip žydintys linai. Kryžiuočiams užpuolus kraštą, Budrys su sūnumis išjojęs ginti tėvynės ir negrįžęs. Po mūšio Lina išėjusi į miškus ieškoti savo artimųjų, bet radusi sužeistą kryžiuočių riterį Igną, kurį slapta slaugiusi ir išgydžiusi. Jaunuoliai jau ruošėsi vestuvėms, tačiau Perkūnas supykęs, kad amžinas lietuvių priešas kryžiuotis ateis šeimininkauti į pilį, trenkęs į pilį ir ją sudaužęs. Pilis prasmegusi skradžiai žemę, o toje vietoje ėmė trykšti šaltinis. Sakoma, kad ši meilė nemirtinga, ežero šlaite trykšta skaidriu šaltinėliu, Linos ašaromis arba Alina vadinamu. Sakoma, kad ežere pučiant vėjui girdėti Linos rauda. Kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų tą nepaprastą Igno ir Linos meilę.
Šią legendą, pasiremdamas Budrių kaimo žmonių pasakojimais, pokaryje sukūrė žymus Lietuvos keliautojas Liudas Alseika, tuo metu dirbęs Ignalinos gimnazijoje mokytoju ir nuomavęs butą Budrių kaime. Rašytojas Vytautas Žeimantas 2004 m. sukūrė kitą, literatūrinę Ignalinos vardo kilmės legendą – Ignalinos legendą (Lietuvos aidas, 2004, kovo 24).
Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje yra (arba buvo) dar apie 10 gyvenviečių, turinčių vardą Ignalina. Rokiškio rajone yra buvęs Ignui Tyzenhauzui priklausęs Ignalinos palivarkas, minimas 1810 m. Šio palivarko istorija, supainiojus jį su Igno Kaminskio Ignalinos palivarku, pakliuvo į tarybines enciklopedijas, ir todėl iki šiol dažnai pateikiama, kalbant visai apie kitą Ignaliną.

Susisiekimas

Mieste susikerta  114  Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina ir 102  Vilnius–Švenčionys–Zarasai. Veikia Ignalinos geležinkelio stotis ir Ignalinos autobusų stotis.

 

Istorija

 

Miesto apylinkėse žmonių gyventa jau IX a. (tai liudija rasti to laikmečio pilkapynai ir senkapiai). Manoma kad teritorija, kur įsikūrusi Ignalina, priklausė Nalšiai, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima 1229–1298 m. Tačiau išlikę vandenvardžai ir vietovardžiai rodo, kad dar anksčiau šis kraštas buvo gyvenamas sėlių.
Dabartinio miesto teritorijoje yra buvusios keturios gyvenvietės: Ignalinos ir Vašivų (Dekaniškės) palivarkai bei Budrių ir Vilkakalnio kaimai. Seniausia gyvenvietė – Budrių kaimas, ką liudija šiose vietovėse rasti akmeniniai kirvukai. Ilgio ežero Rudakampio pusiasalyje stovėjusi medinė pilaitė, greičiausiai sudeginta kalavijuočių XIII a. pradžioje.
Ignalinos vardas kilęs iš Ignalinkos palivarko, kuris buvo išsidėstęs Gavio ir Gavaičio ežerų pakrantėse, pavadinimo. Faktiškai Ignalinos istorija prasideda 1857–1862 metais, kai buvo tiesiamas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis, kurio statybai reikalingą žemę caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio valdomo Ignalinos palivarko. Visas Ignalinos miesto dabartinis centras (įskaitant geležinkelio stotį) yra išsidėstęs buvusio Ignalinos palivarko teritorijoje. Kada buvo įkurtas Ignalinos palivarkas, žinių nėra. Tačiau akivaizdu, kad savo vardą jis gavo iš Kaminskio vardo Ignas. Tai galėjo įvykti tada, kai Ignas Kaminskis pradėjo valdyti Vidiškių dvarą (ir kartu palivarką). Gali būti, kad palivarkas egzistavo anksčiau, tačiau turėjo kitą vardą (pvz., Vašivų palivarkas ankstesniuose šaltiniuose oficialiai vadinamas Dekaniške).
1862 m. nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, į rytus nuo Ignalinos palivarko buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis. XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė.
1944 m. liepos 4 dieną miestą okupavo Sovietų armija.
XX a. tarpukariu lenkams okupavus Vilniaus kraštą, geležinkelio reikšmė sumažėjo ir Ignalina nustojo plėstis, tačiau po II pasaulinio karo ėmė augti. 1950 m. Ignalinai suteiktas miesto statusas (iki tol buvo miestelis) ir ji tapo rajono centru. Miestas sovietmečiu plėtotas kaip turizmo centras, todėl pramonė liko nuošalyje (Didžiasalis, Visaginas). 1997 m. patvirtintas naujasis Ignalinos herbas.