Gaurė – miestelis Tauragės rajono savivaldybės teritorijoje, 12 km į rytus nuo Tauragės, Šešuvies kairiajame krante. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Stovi medinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (nuo 1971 m.) ir jos varpinė, paminklas partizanams (nuo 1990 m.), Gaurės ąžuolas. Veikia Gaurės pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas.

Netoliese stūkso Kiukiškių piliakalnis, Fišerio koplyčia.


Istorija

Vietovardis minimas 1500 m. – čia, kelyje į Prūsiją, buvo įsikūrusi muitinė. XVI a. pradžioje tvėrėsi Gaurės dvaras, priklausęs įvairiems savininkams. Miestelis formavosi netoliese, apie 2 km į vakarus nuo dvaro. 1561 m. Gaurės vietoje minima karčema, priklausanti Zofijai Gaurai. XVII a. Gaurė buvo valsčiaus centras. 1661–1671 m. veikė evangelikų reformatų bažnyčia. 1670 m. pastatyta katalikų bažnyčia, minimas miestelis.

1701 m. Gaurė gavo turgaus privilegiją, [3] bet XVIII a. pradžioje miestelis nukentėjo nuo maro. 1721 m. gegužės 14 d. tuometinis Gaurės savininkas T. Bilevičius išrūpino gyvenvietei sekmadieninio turgaus privilegiją. Suteikimo priežastimi nurodomos dvi aplinkybės: „kad atkurtų maro nuniokotą Žemaitiją“ ir kad kuriamas miestelis. 1746 m. spalio 13 d. miestelio savininkai M. ir K. Mirskiai dar kartą įtvirtino gautą turgaus privilegiją. 1773 m. kunigo Budrikio ir parapijiečių pastangomis buvo pastatyta nauja medinė Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia, 1970 m. sudeginta. 1841 m. bažnyčiai priklausė 6 valakai žemės, miestelyje gyveno 172 žmonės. 1834 m. Gaurė sudegė. 1853 m. atkurta 1821 m. įsteigta mokykla, kurioje mokėsi 11 mokinių.

1863 m. nacionalinis išsivaduojamasis sukilimas neaplenkė ir Gaurės. Pralaimint sukilimui, ir daliai sukilėlių besitraukiant į užsienį, vieno sukilėlių būrio vadas M. Puidokas norėdamas išsaugoti kovotojus 1864 m. juos išskirstė į mažas grupeles, liepęs susirinkti Gaurės miškuose. Carinei valdžiai nuslopinus sukilimą, mokykla buvo surusinta, uždrausta lietuviška spauda ir kalba. Gaurė tapo vienu reikšmingiausių punktų lietuviškos spaudos kelyje į Lietuvą. Juolab, šalia buvo Beržinės „kordona“ – carinės žandarmerijos kontrolinis postas. Knygnešyste ir literatūros platinimu užsiiminėjo ir Gaurės parapijos kunigas K. Šleivys, M. Survila, A. Brožis ir kt. Draudžiama spauda buvo aprūpinami ir miestelio gyventojai. 1861–1950 m. valsčiaus centras.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, įsteigta savivaldybė, atkurta lietuviška mokykla, paštas, policijos nuovada, girininkija ir kt. Gaurėje veikė vilnų karšykla, parduotuvės, amatininkų dirbtuvės, smulkaus kredito draugija ir kt., dvare – malūnas ir lentpjūvė. 1926 m. įsteigtas žemės ūkio kooperatyvas „Ūkininkų gerovė“. 1928 m. Gaurės parapijai priklausė 2896 tikintieji. Miestelyje buvo ir žydų maldos namai.

Gaurė įsikūrusi pasienyje, todėl jos neaplenkdavo visi karai. Miestelis nukentėjo ir abiejų okupacijų metais. Naciai išžudė žydų bendruomenę. Bolševikams pokario metais aršiai priešinosi lietuvių partizanai susibūrę Gaurės apylinkės miškuose. Gerai suplanavę akciją, 1945 m. lapkričio 10 d. B. Misevičiaus (slap. Gintaras) ir A. Joniko (Daktaras, Rolandas) vadovaujami Lietuvos partizanų būriai užėmė miestelį, išvadavo kalinius. 1947 m. gegužės 24 d. Kęstučio apygardos partizanai susikovė su enkavedistais Purviškių miške. 1950 m. birželio 16 d. Sakalinės miško 19 kvartale nelygiame mūšyje žuvo 11 partizanų, jų tarpe Visvydo būrio vadas J. Stoškus-Eimutis. Už partizanų palaikymą į Rusijos gilumą buvo ištremta nemaža Gaurės ir apylinkių gyventojų. Gaurės valsčiuje žuvo 46 partizanai. Jų atminimui 1990 m. buvo pastatytas paminklas.

1970 m. piktadariai sudegino parapijos bažnyčią. Naikinamos liepsnos išvengė medinė varpinė ir mūrinė šventoriaus tvora. 1991 m. pradėta statyti nauja bažnyčia.

2004 m. patvirtintas Gaurės herbas.


2009 m. sausio 1 d. seniūnijoje buvo įrašyta 2 760 gyventojų.

2008 m. sausio 1 d. seniūnijoje buvo įrašyti 2 900 gyventojai.

Gaurėje veikia du muziejai – sakralinio meno Gaurės bažnyčios varpinėje ir Gaurės krašto buities muziejus Gaurės kultūros namuose.


Gaurės lankytinos vietos:

Stogastulpis Gaurės centre, pastatytas 1997 m. kraštiečių šventės metu;
atminimo akmuo, primenantis, kad 2000-aisiais Gaurė minėjo 500 metų sukaktį;
kraštotyros muziejus Gaurės kultūros namuose;
paminklas Gaurės valsčiaus kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1941-1952 m.kultūros namų kieme;
bažnyčia Gaurės centre;
kanauninko Kazimiero Šleivio (1872-1943) kapas bažnyčios šventoriuje;
Gaurės varpinė-muziejus;
Gaurės ąžuolas kairiajame Įkojo krante;
Gaurės kapinės, čia ilsisi Gaurės parapijos knygnešiai;
Fišerio koplyčia, esanti netoli Gaurės dvaro kairiajame Šešuvies krante;
Kryžius Baltkelio kryžkelėje, atstatytas 2004 m., šalia – didžiausias riedulys Gaurės apylinkėse;
Kiukiškių piliakalnis, dar vadinamas Pilaite, keli kilometrai į pietryčius nuo Gaurės.

    
Gaurės herbas

 

Gaurė yra įsikūrusi 12 km į rytus nuo Tauragės, upelio Įkojo ir Šešuvies santakos kairiajame krante. Miestelio vardas, greičiausiai, asmenvardinės kilmės, nes 16 a. pradžioje ši teritorija priklausė Sofijai Gaurai. 1861–1950 m. – valsčiaus centras.
Vietovardis minimas 1500 m. Čia, kelyje į Prūsiją, buvo įsikūrusi muitinė. 16 a. pradžioje tvėrėsi Gaurės dvaras, kuris amžių bėgyje priklausė įvairiems savininkams. Miestelis formavosi netoliese, apie 2 km į vakarus nuo dvaro. Pirmosios Gaurės bažnyčios ar koplyčios statybos datos nėra žinomos, tačiau 1570 m. bažnyčia jau buvusi. 1670 m. įkurta Gaurės parapija. 16– 17 amžiais miestelyje veikė ir evangelikų maldos namai, kurie apie 1670 m. sudegė. 1721 m. gegužės 14 d. tuometinis Gaurės savininkas T. Bilevičius išrūpino gyvenvietei sekmadieninio turgaus privilegiją. Suteikimo priežastimi nurodomos dvi aplinkybės: ,,kad atkurtų maro nuniokotą Žemaitiją" ir kad kuriamas miestelis. 1746 m. spalio 13 d. miestelio savininkai M. ir K. Mirskiai dar kartą įtvirtino gautą turgaus privilegiją. 1773 m. kunigo Budrikio ir parapijiečių pastangomis buvo pastatyta nauja medinė Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia. 1841 m. bažnyčiai priklausė 6 valakai žemės, miestelyje gyveno 172 žmonės. 1853 m. buvo atkurta 1821 m. įsteigta mokykla, kurioje mokėsi 11 mokinių. 1863 m. nacionalinis išsivaduojamasis sukilimas neaplenkė ir šios vietovės. Pralaimint sukilimui ir daliai sukilėlių besitraukiant į užsienį, vieno sukilėlių būrio vadas M. Puidokas, norėdamas išsaugoti kovotojus, 1864 m. išskirstė juos į mažas grupeles, liepęs susirinkti Gaurės miškuose. Carinei valdžiai nuslopinus sukilimą, mokykla buvo surusinta, uždrausta lietuviška spauda ir kalba. Gaurė tapo vienu reikšmingiausių punktų lietuviškos spaudos kelyje į Lietuvą. Juolab, šalia buvo Beržinės ,,kordona" – carinės žandarmerijos kontrolinis postas. Knygnešystės ir literatūros platinimo veikla užsiiminėjo ir Gaurės parapijos kunigas K. Šleivys, M. Survila, A. Brožis ir kt. Draudžiama spauda buvo aprūpinami ir miestelio gyventojai.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, buvo įsteigta savivaldybė, atkurta lietuviška mokykla, paštas, policijos nuovada, girininkija ir kt. Gaurėje veikė vilnų karšykla, parduotuvės, amatininkų dirbtuvės, smulkaus kredito draugija, dvare – malūnas ir lentpjūvė. 1926 m. įsteigtas žemės ūkio kooperatyvas ,,Ūkininkų gerovė". 1928 m. Gaurės parapijai priklausė 2 896 tikintieji. Miestelyje buvo ir žydų maldos namai.
Gaurė įsikūrusi pasienyje, todėl jos neaplenkdavo visi karai. Miestelis nukentėjo ir abejų okupacijų metais. Naciai išžudė žydų bendruomenę, bolševikams pokario metais aršiai priešinosi lietuvių partizanai, susibūrę Gaurės apylinkės miškuose. Gerai suplanavę akciją, 1945 m. lapkričio 10 d. rezistentai užėmė miestelį, kartu ir stribų būstinę. Kęstučio apygardos partizanai 1947 m. gegužės 24 d. susikovė su enkavedistais Purviškių miške. 1950 m. birželio 16 d. Sakalinės miško 19 kvartale nelygiame mūšyje žuvo 11 partizanų, jų tarpe Visvydo būrio vadas J. Stoškus-Eimutis. Už partizanų palaikymą buvo ištremta nemažai Gaurės ir apylinkių gyventojų. Gaurės valsčiuje žuvo 46 partizanai. Jų atminimui 1990 m. buvo pastatytas paminklas.
1970 m. piktadariai sudegino parapijos bažnyčią. Naikinamos liepsnos išvengė medinė varpinė ir mūrinio šventoriaus tvora.

Seniūnijos teritorijoje šiuo metu gyvena 3 005 žmonės, veikia durpių, mėsos, medienos ir kt. verslo įmonės. Miestelyje yra sakralinio meno ir buities muziejėliai. Savo veiklą plėtoja kultūros namai, nepamiršta gimtųjų vietų, renkasi į savo šventes esami ir buvę Gaurės žemiečiai.

Gaurė istorinio herbo niekada neturėjo. Komisijoje kartu su seniūnijos atstovais svarstant naujo herbo idėjas, buvo pritarta siūlymui herbe pavaizduoti ąžuolą ir saulę, siekiant įprasminti Gaurės gyventojų tvirtumą bei ryžtą, parodytą kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Simbolių kalboje ąžuolas dėl savo medienos kietumo ir ilgaamžiškumo jau nuo Antikos laikų tapo jėgos, vyriškumo, nepriklausomybės, ištvermės ir tvirtumo įvaizdžiu. Pagonybės laikais ąžuolynai Lietuvoje buvo kulto centrais. Vėliau ąžuolas tapo didvyriškumo simboliu. Lietuvių liaudies dainose ąžuolas, ąžuolėlis – narsaus kario, Tėvynės gynėjo, atitikmuo.

Saulė – visų pasaulio tautų kultūrose vienas svarbiausių pradžių pradžios, prisikėlimo bei teisingumo simbolis, nes ji visiems vienodai šviečia, naikina tamsą, t. y. blogį.
Sidabrinė skydo spalva heraldikoje reiškia džiaugsmą, dorumą, skaistumą ir teisingumą.
Dailininkas Rolandas Rimkūnas parengė Gaurės herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2004 m. gegužės 28 d. (komisijos posėdžio protokolas Nr. 305).

Herbo aprašymas. Sidabriniame lauke vaizduojamas ant žalios papėdės augantis žalias ąžuolo medis. Virš jo – raudonas saulės skritulys.