Druskininkai – miestas-kurortas pačiuose Lietuvos pietuose, Dzūkijoje, Alytaus apskrityje, 60 km į pietus nuo Alytaus. Druskininkų savivaldybės centras. Druskininkai yra seniausias (nuo 1794 m.) ir didžiausias, visus metus veikiantis Lietuvos balneologinis, purvo ir klimatinis kurortas. Druskininkų senamiestis yra urbanistikos paminklas.
Mieste yra 3 šventyklos, 8 sanatorijos, daug poilsio centrų, viešbučiai, viešoji biblioteka, Druskininkų centrinė ligoninė (Balainės miške), poliklinika, paštas (naujieji pašto rūmai pastatyti 1980 m., architektas V. Banikovas), keli parkai. Per Nemuną nutiesti du tiltai: senasis Druskininkų tiltas ir 2011 m. atidarytas Parko tiltas, jungiantis Druskininkų senamiestį su kairiajame Nemuno krante esančia Baltašiške. 2015 m. virš Nemuno įrengtas Lynų kelias.

Pavadinimo kilmė

Kurį laiką buvo manyta, kad Kryžiuočių ordino kronikose minimi Salzininken buvo Druskininkai (vok. Salz – druska), tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Šalčininkai. Dabar manoma, kad gyvenvietės pavadinimas galėjo kilti nuo bendrinio žodžio druskininkas (užsiimantis su druska susijusia veikla, verslu), kuris yra gana retas.

Geografinė padėtis

Druskininkų kurortas yra pietinėje Lietuvos dalyje, Dzūkijos regione, dešiniajame Nemuno upės krante, tarp miškų, ežerų ir moreninių kalvų. Vienam miesto gyventojui tenka 2 ha miško. Aukščiausia miesto vieta – Sveikatingumo (K. Dineikos) parkas (105 m virš jūros lygio), žemiausia – Nemuno krantas ties fizioterapijos gydykla.
Druskininkus bendra vakarų – rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia (Ratnyčėlė), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuoja Druskonio ežeras, Vijūnėlės tvenkinys ir Mergelių akių ežerėlis. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“ (Ratnyčia; autorius Algirdas Valavičius, architektas V. Urnevičius), tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis, „Žilvino“ takas.

Gamta

Druskininkų šiluose yra žemyninių kopų, apaugusių pušynais. Miškuose vyrauja pušys, didelė biologinė įvairovė, daug sparnuočių: vieversių, stulgių, baltanugarių genių, jūrinių erelių, pelėdų, apuokų. Druskininkų šiluose sutinkama retų vabzdžių: ūsuotųjų dailidžių, paprastųjų raganosių, aštuoniataškių auksvabalių. Pušynuose, saulės įšildytose vietose, dažnai aptinkami: vikrusis driežas, paprastasis žaltys, gluodenas. Dažnai pastebimas žvėrelis – paprastoji voverė. Miško pakraščiuose, palaukėse sutinkamas pilkasis kiškis. Yra plėšrūnų: rudoji lapė, po eglėmis gyvena mangutai, Dzūkijos miškuose sutinkami vilkai, lūšys, šernai, stirnos. Stambiausias pušynų žvėris – briedis.

Parkai

Mieste yra keletas parkų. Tarp jų gausiausiai lankomi yra K.Dineikos Sveikatingumo parkas, A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas, Gydyklų parkas.    

Miesto dalys
Baltašiškė (šiaurėje, vienintelė miesto dalis kairiajame Nemuno krante)
Kalviškės (arba Melnyčia; šiaurės rytuose)
Kloniškės (pietuose)
Raigardas (pietuose)
Ratnyčia (pietryčiuose)
Senamiestis (miesto centrinė dalis)

Istorija

Dabartinio miesto teritorija apgyvendinta nuo seniausių laikų, jos ribose yra Druskininkų senovės gyvenvietė. Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinio miesto teritorija buvo jotvingių genties gyventoje teritorijoje. Nuo XIII a. įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Čia buvo nedidelė tvirtovė, įėjusi į Panemunės gynybinę sistemą. 1311 m. Vokiečių Ordino didysis magistras Henrikas Plecke šią tvirtovę užėmė ir sugriovė.
Druskininkai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1636 m. 1702 m. kovo 24 d. šalia gyvenvietės įvyko Druskininkų mūšis tarp švedų ir ATR kariuomenių. Druskininkų kaimas minimas 1765 m. XVIII a. Druskininkai tebuvo nedidelis kaimas Pervalko seniūnijoje su 5 valstiečių sodybomis.
Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII a. pradžios. Tuo metu sūriuosius vandenis Druskininkuose gydymui ėmė naudoti vietos gyventojas P. Sūrutis (Suraučius, Surmetis). Jis dideliuose kubiluose šildydavo sūrų šaltinių vandenį ir, po to išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius. 1789 m. Druskininkus aplankė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Stanislovas Poniatovskis, kurio įsakymu ~1790 m. rūmų gydytojas ėmė tirti mineralinių vandenų gydomąsias savybes. Kurortas įkurtas 1794 m. birželio 20 d., kai Stanislovas Augustas Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.
Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvo Gardino farmacininkas Rumelis, kuris 1830 m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Gardino gubernatoriaus Bobiatinskio skatinamas 1830 m. VU profesorius I. Fonbergas ištyrė Druskininkų šaltinių vandenį, o 1835 m. šiuos tyrimus paskelbė ir pasiūlė caro vyriausybei steigti kurortą. 1837 m. gruodžio 31 d. imperatoriaus įsaku Druskininkai pripažinti mineralinių šaltinių kurortu, patvirtintas ir Dopelmejerio kurorto plėtros planas, 1838 m. atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla, vėliau išplėsta iki 50 vonių. 1843 m. gydėsi apie 2000 žmonių, XIX a. pabaigoje – apie 5000 žmonių kasmet. 1844-1852 m. pastatyta bažnyčia. Po Krymo karo pagausėjus ligonių ir sužeistųjų Gardino vicegubernatorius Jakovas Rožnovas ėmėsi priemonių Druskinikuose įrengti laikiną stačiatikių šventyklą privačiame name (1857 m.). Jo lėšomis 1865 m. buvo pastatyta cerkvė.
1850 m. kurorte poilsiavo ir koncertavo įžymus kompozitorius Stanislovas Moniuška. 1861 m. Druskininkuose buvo 9 mineralinio vandens šaltiniai, o 1884 m. - jau 16. Svarbus kurorto gyvenimo įvykis – geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva atidarymas 1862 metais. Artimiausia Druskininkams geležinkelio stotis (Pariečė) buvo 19 km nuo kurorto centro. Ją buvo galima pasiekti vieškeliu.

1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą 1865 m. caro valdžia pardavė Druskininkus pulkininkui K. Štrandmanui (Strantmann). 1876 m. iš jo kurortą nupirko trijų asmenų bendrovė. 1871 m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o 1884 m. sudegė gydyklos. 1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. 1895 m. pastatyta Druskininkų Šv. Pantaleono cerkvė bei Druskininkų Šv. Arkangelo Gabrieliaus cerkvė. 1899 m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis į Gardiną.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Druskininkuose pastatyta keletas mažų sanatorijų, vasarnamiai (panašaus stiliaus į to meto Europos kurortus). Čia vasarojo Vilniaus, Varšuvos ir Maskvos vidurinė klasė. Pagal lankomumą Druskininkai Rusijos imperijoje tapo treti po Kaukazo ir Krymo. XX a. pradžioje Druskininkuose atsirado telefono ryšys, elektra.

1909 m. Druskininkuose lankėsi 5000 svečių, o Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse 1913 m. - 18 600 poilsiautojų. Kilus karui Druskininkai tapo smarkių mūšių arena ir smarkiai nukentėjo. Pusė miestelio buvo sugriauta, sudegė 2/3 miško. Druskininkai tapo karo arena ir vykstant Lenkijos-sovietų karui. Nemuno mūšio metu bandydami užeiti sovietų kariuomenei į užnugarį lenkai puolė Seinus, kuriuose tuo metu buvo lietuvių kariuomenė, tuomet toliau link Druskininkų, kur užėmė lietuvių kariuomenės ginamą strateginės reikšmės medinį tiltą per Nemuną ir judėjo toliau link Varanavo ir Lydos. Tiltą Druskininkuose lenkams pavyko užimti tik po 11 nesėkmingų bandymų, į nelaisvę pateko 80 lietuvių karių
Tarpukaryje Druskininkai priklausė Lenkijai (1920–1939 m.). Pirmas pokarinis kurortinis sezonas oficialiai pradėtas jau 1923 m., tačiau iki 1930 m. kurortas vystėsi silpnai. 1930 m. Druskininkus ėmė valdyti Bank Gospodarstwa Krajowego, 1931 m. jį nupirko Lenkijos iždas. Kurortą populiarino Juzefas Pilsudskis, kuris čia praleido didelę dalį savo vasaros atostogų. Miestas priklausė Balstogės vaivadijos, Gardino apskričiai. 1934 m. pastačius geležinkelio jungtį su Pariečės stotimi (dab. Baltarusija), palengvėjo susisiekimas su Druskininkais geležinkeliu. 1937 m. čia poilsiavo 11 047 žmonės.
1939 m. rugsėjo mėn. Raudonoji armija įsiveržė į Lenkiją ir okupavo Druskininkus. Miestelis nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugpjūčio priklausė Baltarusijos TSR, Balstogės sričiai. Po to, kai 1940 m. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos 1940 m. rugsėjo 7 d. Druskininkai buvo prijungti prie Lietuvos TSR. Per trumpą priklausymo Baltarusijai laikotarpį miestelis buvo išplėštas, į Baltarusiją išvežti brangūs baldai, suimta ir ištremta nemažai žmonių. 1941 m. birželio 23 d. vokiečiai užėmė Druskininkus ir prijungė prie Balstogės srities. 1941 m. birželio 23 d. miestelyje susikūrė lietuvių partizanų būrys, sudaryta lietuvių administracija, iki liepos 12 d. veikė lietuvių policija. 1944 m. liepos 14 d. miestas vėl okupuotas sovietų.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Nuo 1951 m. miestas pradėjo sparčiai plėstis, čia pradėtos statyti naujos gydyklos ir sanatorijos. 1952 m. gruodžio 22 d. tapo srities pavaldumo, o 1953 m. gegužės 28 d. respublikinio pavaldumo miestu. Miestas buvo plečiamas pagal 1957 m. (architektai A. Mačiulis ir kt.), 1978 m. (architektai P. Janulis ir kt.), 2000 m. (architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė, V. Stauskas ir kt.) bendruosius planus. 1960 m. pastatytas „Turisto“ viešbutis (architektas A. Sprindys), 1978 m. „Raigardo“ universalinė parduotuvė (architektas E. Beinortas). Poilsiautojų skaičius sovietiniais laikais siekė 400 000 per metus.
1990 m. balandžio 5 d. demokratiškai išrinkta 1-oji Nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba ir valdyba. XX a. 10-ajame dešimtmetyje prie miesto prijungta Ratnyčia. 1994 m. patvirtintas Druskininkų herbas.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo ženkliai sumažėjo turistų ir poilsiautojų skaičius, o tai padarė labai neigiamą poveikį Druskininkų ekonomikai. 2001 m. nedarbo lygis Druskininkuose pasiekė 29 proc. Per pastarąjį dešimtmetį kurortas atsigavo. Buvo pastatyti nauji ir renovuoti anksčiau statyti poilsio namai ir sanatorijos. 2006 m. gruodžio 26 d. Druskininkuose buvo atidarytas pirmasis Lietuvoje vandens parkas. 2011 m. baigta statyti Druskininkų sniego arena (Snow Arena) tapo dar vienu turistų traukos centru.