Vilnius zemelapis

  • Vilnius Lietuva

    Vilnius – Lietuvos sostinė ir didžiausias šalies miestas, Vilniaus apskrities, rajono ir miesto savivaldybės centras. Įsikūręs šalies pietryčiuose, Neries ir Vilnios santakos. Vilnius yra arkivyskupijos centras, nuo 1579 m. – universitetinis miestas. Sostinėje veikia aukščiausios valdžios institucijos – Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, ministerijos, Aukščiausiasis ir Konstitucinis teismai, užsienio valstybių ambasados ir atstovybės, diplomatinės misijos, tarptautinių organizacijų atstovybės. Vilniaus senamiestis yra vienas didžiausių Rytų Europoje ir 1994 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

    Pavadinimo kilmė

    Vilniui vardą bus davusi Vilnios upė, tekanti pro miestą. Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Vardo Vilnius formos yra užrašytos XVI amžiaus lietuviškuose raštuose. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.


    Gamta ir geografija


    Vilnius yra pietrytinėje Lietuvoje. Išsidėstęs Vilnios ir Neries santakoje. Apie 20 km į pietus nuo geografinio Europos centro. Vilnius yra 312 km nuo Baltijos jūros. Miesto plotas yra 402 km². Pastatai sudaro 20,2 % miesto teritorijos. Miškai sudaro 43,9 % miesto, o vandenys 2,1 %. Per Vilnių teka trys didesnės upės: Neris, Vilnelė ir Vokė.
    Vilniuje yra Pavilnių regioninis parkas, Verkių regioninis parkas, Dvarčionių geomorfologinis draustinis, Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis ir kitos saugotinos teritorijos.
    Šeškinės ozas yra Vilniaus Šeškinės mikrorajono teritorijoje, gamtos paminklas, ledynmetinio akumuliacinio reljefo reliktas.


    Senamiestis

    Vilniaus senamiestis yra urbanistikos paminklas, 1994 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir neretai laikomas didžiausiu Europos senamiesčiu. Čia išlikę nemažai autentiškų XIV–XIX a. pastatų. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių. Vilnius dėl savo unikalaus kraštovaizdžio ir architektūros laikomas viena gražiausių senojo žemyno sostinių.


    Religija

    Katalikai. Vilniuje yra net 23 vienuolynai – daugiau nei bet kur kitur Lietuvoje. Mieste išliko apie 40 įvairių stilių bažnyčių

    Dievo Apvaizdos, Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčia;
    Visų Šventųjų bažnyčia;
    Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia;
    Šv. Teresės bažnyčia;
    Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia;
    Šventosios Dvasios bažnyčia
    Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia;
    Šv. Mikalojaus bažnyčia – seniausia Lietuvos bažnyčia (1320), pastatyta vokiečių;
    Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia;
    Gotikinio stiliaus Šv. Onos bažnyčia, pastatyta XV a.;
    Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia;
    Klasicizmo stiliaus Vilniaus arkikatedra bazilika su gotikos bei renesanso stilių įtaka ir baroko elementais. Pirmą kartą pastatyta XIII a., vėliau keletą kartų atstatyta;
    Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia.

     

    Miesto objektai


    Aukštutinė pilis.

    Gedimino bokštas. Gedimino kalno ovalioje aikštelėje stūkso Vilniaus aukštutinės pilies liekanos su Gedimino bokštu. Kalno aukštis nuo papėdės siekia 47–48 m. Pasižymi stačiais šlaitais (35°-40°).


    Katedros aikštė


    Vilnelės ir Neries santakoje susiformavusi erdvė, kurioje kaip miniatiūroje atsispindi ne tik Vilniaus, bet ir visa Lietuvos istorija. Visos šios istorijos liudininkai yra pagrindinė Lietuvos šventykla – Vilniaus arkikatedra, taip pat su miesto įkūrėju Gediminu siejamos Vilniaus Aukštutinė bei Žemutinė pilys. Aukštutinę pilį mena Vilniaus simboliu tapęs Gedimino bokštas (nuo kurio atsiveria vieni gražiausių vaizdų į Vilnių ir jo senamiestį), o Žemutinę – šiandien atkuriami XVIII a. pab. nugriauti Valdovų rūmai. Anapus Vilnelės kalvose matomi Trys kryžiai, sukurti 1916 m. pagal Antano Vivulskio projektą, kurie ženklina seniausių laikų Gedimino Vilnių.


    Rotušės aikštė


    Svarbiausia „miestietiškojo” Vilniaus erdvė – nuo vidurmažių miesto savivaldą simbolizavusios Rotušės aikštė. Jos centre – klasicistinė Rotušė, sukurta žymiausio šio stiliaus architekto Lietuvoje, Katedros autoriaus Lauryno Gucevičiaus, savo stiliumi sujungianti dviejų pagrindinių senojo Vilniaus aikščių – Katedros ir Rotušės – urbanistinius akcentus. Rotušės aikštės tolimiausiame kampe – Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri yra vienas ankstyviausių baroko paminklų Vilniuje. Bažnyčios kertinis akmuo padėtas 1604 m. Lietuvos globėjo karalaičio šv. Kazimiero kanonizacijai skirtų iškilmių, kurios tapo simboline Baroko epochos pradžia Lietuvoje.

     

    Aušros Vartai


    Nuo Rotušės aikštės Aušros vartų gatvė veda link vienintelių likusių gynybinės sienos Aušros vartų. Prie jų yra svarbiausias šios vietos akcentas – Aušros Vartų koplyčia su garsiuoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kurį išgarsino didieji Vilniaus romantikai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis. Aušros Vartų koplyčia – vienas svarbiausių Švč. Mergelės Marijos kulto centrų visoje Vidurio Europoje, Lenkijoje reikšme ir garsu lygintinas tik su Čenstakavos sanktuariumu. Aušros Vartų erdvė primena, kad Vilnius yra „Šiaurės Jeruzalė” ne tik dėl vaidmens žydų kultūroje. Čia greta glaudžiasi trys krikščioniškos konfesijos. Šalia Aušros Vartų – dar ir katalikų Šv. Teresės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas, o greta – stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė, kurioje yra XIV a. Vilniaus stačiatikių kankinių palaikai. Kitoje gatvės pusėje už J. K. Glaubico projektuotų vartų yra ir graikų apeigų katalikų Bazilijonų vienuolynas bei Švč. Trejybės cerkvė.

     

    Trijų Kryžių paminklas
    Trijų Kryžių kalnas


    Trys Kryžiai – paminklas Kalnų parke, ant Plikojo kalno. Priklauso Vilniaus pilių rezervatui. Pastatytas pagal Antano Vivulskio projektą, paminklą sudaro sujungti trys balti gelžbetoniniai kryžiai.
    Televizijos bokštas


    Vilniaus televizijos bokštas


    Vilniaus televizijos bokštas – aukščiausias Lietuvos statinys, kurio aukštis siekia 326,4 metro. Statinys yra Karoliniškių rajone, prie Neries upės šlaito. 165 m aukštyje yra įrengta kavinė „Paukščių takas“.

     

    Rasų kapinės


    Vienos seniausių ir svarbiausių kapinių Lietuvoje, įkurtos 1796 metais. Čia ramybėje ilsisi tokios istorinės asmenybės, kaip, Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Romeris, Balys Sruoga ir kiti.


    Europos aikštė


    Dešiniajame Neries krante, Konstitucijos prospekte, įsikūrusi Europos aikštė yra vienas didžiausių verslo traukos centrų Vilniuje ir Lietuvoje. Čia įsikūręs 2004 m. atidarytas Europos bokštas – aukščiausias pastatas Baltijos šalyse, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus verslo uosto pastatai.
    Pamėnkalnis (Tauro kalnas)


    Pamėnkalnis yra Vilniaus centre (jo viršūnėje gerai matomi stovi Profsąjungų rūmai, o giliau – Santuokų rūmai) tarp Pamėnkalnio, V. Kudirkos, K. Kalinausko ir Tauro gatvių.

    Dažnai dar vadinamas Tauro kalnu arba Taurakalniu. Nors legenda pastarąjį pavadinimą sieja su ant jo baubusiu, neva, didžiuliu tauru, Lietuvos girių karaliumi (tuo pakeliant kalno rangą pagal svarbumą į „karališką“ lygį), tikra šio žodžio kilmė yra nuo dignitoriaus Juozapo Bouffalo, kuriam priklausė kalno žemė ar tik jos dalis. Tad vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Dar vienas šio kalno pavadinimas, anot archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, yra Velniakalnis.


    Keliai

    Iš Vilniaus išeina dvi automagistralės:  A1  Vilnius–Kaunas–Klaipėda  magistralė, kuri veda į Klaipėdą, per Kauną, ir  A2  Vilnius–Panevėžys  magistralė, kuri veda į Panevėžį, taip pat penki kiti magistraliniai keliai:  A3  Vilnius–Minskas  (į Medininkus),  A4  Vilnius–Varėna–Gardinas  (į Druskininkus),  A14  Vilnius–Utena  (į Uteną),  A15  Vilnius–Lyda  (į Šalčininkus) ir  A16  Vilnius–Prienai–Marijampolė  (į Marijampolę).

     

    Istorija


    Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė – apie miesto įkūrimą byloja Geležinio Vilko legenda. Vėlyvojo bronzos amžiaus (XIII a. iki m. e.), ankstyvojo geležies amžiaus, bei romėniškojo laikotarpio pradžioje (III a.), kaip visoje Lietuvoje į rytus nuo Šventosios upės ir vakarų Baltarusijoje vyravo brūkšniuotosios keramikos archeologinė kultūra. Jos palikuonys, baltų genčių gentis – aukštaičiai. Pats Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške Vokietijos miestams. 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru. Vilnius taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru. 1610 m. liepos 1 d. Vilnių nusiaubė didelis gaisras, labai nukentėjo Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka ir archyvas.
    „Tvano“ metu 1655 m. į Vilnių įžengė Rusijos caras ir miestą pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų išžudyta. Nors rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu (1702 ir 1707 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1745 m., 1747 m.
    Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir visa Lietuva, Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. XIX a. iki išaugant Minsko svarbai Vilnius buvo baltarusių nacionalinio judėjimo centras. Svarbiausi baltarusių poetai ir rašytojai savo darbus spausdino Vilniuje. Carmečiu Vilnius buvo generalgubernijos sostinė, Šiaurės-Vakarų krašto centras..
    1915–1918 m. Vilnių buvo užėmę vokiečiai. 1920 m. miestą okupavo ir netrukus aneksavo Lenkija, Lietuvos sostinė perkelta į Kauną. 1919–1939 m. Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. 1931 m. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis – Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, buvo užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai.
    1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Raudonoji Armija užėmė Vilnių. 1939 m. Vilnius buvo perduotas Lietuvos Respublikai. 1940 m. vasarą kartu su visa Lietuva Vilnius buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos. 1941 m. vasarą vokiečių kariuomenei užėmus Lietuvą, didžioji dauguma žydų gyventojų tapo nacionalsocialistų vykdytos žydų naikinimo politikos aukomis. Daug jų buvo suvaryti į getą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Per karą sugriauta apie 40 proc. namų.
    1944 m. Vilnių užėmė sovietai. Vilnius tapo Lietuvos SSR sostine. Sovietų valdžia ėmėsi atstatyti karo nuniokotą Vilnių. Prasidėjo daugiabučių namų ir naujų Vilniaus rajonų statyba. Vykdant rusinimo politiką į Vilniuje statomas gamyklas buvo perkeliami kitataučiai darbininkai, Vilniaus teritorijoje Šiaurės miestelyje nuolat dislokuojama sovietinės armijos divizija. Nuo 1963 m. regiono geležinkeliai tapo pavaldūs Pabaltijo geležinkelio Rygos valdybai (įsteigta jai pavaldi Vilniaus apygarda).
    Pokariu Vilniuje ėmė sparčiai vystytis ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“, baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“, plastmasės, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. Pastatyta Vilniaus termofikacinė elektrinė.
    1987–1991 m. Vilniuje vyko masiniai mitingai, nukreipti prieš sovietinį režimą. 1990 m. Lietuva pasiskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. 1991 m. sausio 9 d. Sovietų Sąjunga pasiuntė karius į Vilnių. Sausio 13-ąją Sovietų armija užėmė Televizijos bokštą, susirėmimuose žuvo 14 civilių. 1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. 2009 m. Vilnius tapo Europos kultūros sostine.