Lietuvos valstybė

  • Aukštaitija

    Lietuvos etnografinis regionas AUKŠTAITIJA

    Aukštaičių žemės (dabartinė šiaurrytinė-rytinė Lietuvos dalis) – pirminis Lietuvos valstybės branduolys. Apie XI a. šiose žemėse susikūrė Lietuvos kunigaikštystė,  kuri sėkmingai plėtodama politinę diplomatiją, XII a.  tapo galingiausia baltų kunigaikštyste.

    Pirmą kartą aukštaičiai paminėti Petro Dusburgiečio kronikoje, kalbant apie kunigaikščio Vytenio kovas ginant ir stiprinant kunigaikštystės teritoriją (1294 – 1300 m.) - Austechia, terra regis Lethowie (Aukštaitija, lietuvių karaliaus žemė).

    Aukštaitija - didžiausias Lietuvos etnografinis  regionas. Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo margumu, kadangi yra paveldėjusi trijų didelių etninių darinių – Sėlos, Nalšios ir Žiemgalos palikimą.

    Šio krašto tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos  - sutartinės. Šios dainos yra išlaikiusios archajišką muzikinę ir poetinę formą. Sutartinių dermės liudija seną kilmę, o tobula polifoninė kalba – aukštą to meto muzikinę kultūrą. Sutartinės – išskirtinis reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulio folkloristikoje. Greta vokalinės muzikos aukštaičiuose gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija.

  • Dzūkija

    Lietuvos etnografinis regionas DZŪKIJA


    Dzūkija - pietrytinis Lietuvos etnokultūrinis ir istorinis kraštas. Jo teritorijos ribos tarsi nelabai aiškios, tačiau dažniausiai Dzūkijai priskiriamos Alytaus apskrities, miesto ir rajono, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Vilniaus apskrities, miesto ir rajono, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų apskričių savivaldybės. Šiam kraštui priskiriamos ir Kauno apskrities Prienų savivaldybės Birštono, Jiezno ir Stakliškių seniūnijos.

    Dzūkijos pavadinimas nesenas, pradėtas vartoti tik XIX a. Jis kilo nuo gyventojų dzūkų tarmės, jų ypatybės dzūkuoti, t. y. tarti "c", "dz" vietoj "t", "d", taip pat dėl kitų tarminių ypatumų. Ši tarminė ypatybė laikoma labai archaiška, paveldėta dar iš indoeuropiečių prokalbės. Dzūkų iki šiol išliko ne tik Lietuvoje, bet ir buvusiose baltų žemėse. Jie gyvena Lenkijos Punsko ir Seinų apylinkėse, kai kuriose Baltarusijos vietovėse.

    Dzūkija turi ir savo krašto pavadinimą - Dainava. Pirmą kartą jis kaip "terra Deynowe" (Dainavos žemė) paminėtas 1253 m. karaliaus Mindaugo laiške Livonijos ordinui. Manoma, kad Dainava tuomet buvo kunigaikštystė. Mokslininkai teigia, kad pirmiausia nuo bendro baltų kamieno atsiskyrė vakarų baltai - jotvingiai ir prūsai, o vėliau, apie pirmojo tūkstantmečio vidurį, nuo jotvingių atsiskyrė ir dainaviai. Tai labai sena baltų gentis, jos gyvenamas plotas galėjo būti keliskart didesnis už dabartinę Dzūkiją.

    Šiandieninei Dzūkijai tenka labai graži Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Jai būdingas nedidelis, bet raiškus kalvotumas, dideli sausų miškų (daugiausia pušynų) plotai. Dzūkijos teritorijoje yra didžiausias šalies miškų masyvas - Dainavos giria, kuri užima net 135 tūkst. ha plotą. Medininkų aukštumoje yra aukščiausia Lietuvos vieta - Aukštojo kalva, siekianti 293, 84 m.

    Per Dzūkijos teritoriją teka Nemunas, Neris ir Merkys, šio krašto upė, turinti daugybę vaizdingų intakų - Grūdą, Skroblų, Ūlą, tapusių saugomomis teritorijomis. Dzūkijoje 1937 m. įsteigtas pirmasis Lietuvoje rezervatas - Žuvinto rezervatas. 1975 m. įkurtas Čepkelių rezervatas, vienas didžiausių pelkinių masyvų Vakarų Europoje. Jo bendras plotas siekia 10,7 tūkst. ha. Savitu kraštovaizdžiu, dzūkiškais gatviniais kaimais ir pastatų architektūra išsiskiria ir Dzūkijos nacionalinis parkas. Jis įsteigtas netrukus po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Krašto rytinėje dalyje, ypač Trakų-Vilniaus zonoje, taip pat atsirado naujų saugomų teritorijų. Dėl to Dzūkijos regionas įgyja ypatingą bei išskirtinę gamtinę vertę.

    Dzūkijos teritorijoje yra ne tik dabartinė šalies sostinė Vilnius, bet ir senoji valdovietė - Trakai su vertingos architektūros salos pilimi. Dzūkijos sostine laikomas Alytus, įsikūręs abipus Nemuno. Prie šios upės glaudžiasi ir du gerai žinomi kurortai - Birštonas ir Druskininkai, taip pat istorinė Merkinė, kurioje Magdeburgo teisės buvo suteiktos ir Vilniaus miestui.

    Dzūkiją garsina dailininkas ir muzikas M. K. Čiurlionis, literatūros klasikas V. Krėvė. Labai reikšminga Dzūkijos kraštui yra tai, kad jame yra Europos centras. Dėl to Dzūkija yra ne tik Europos Sąjungos, bet ir visos Europos centrinis regionas.

  • Lietuvos šimtmetis

    Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – prasminga data Lietuvai.


    Lietuvos šimtmetis tai atkurtos Lietuvos valstybės 100 metų jubiliejus, kurį minėsime 2018 m.


    Lietuvos šimtmetis skaičiuojamas nuo 1918 m. vasario 16 dienos, kuomet Lietuvos Taryba pasirašė dokumentą, kuriame skelbta nepriklausoma, demokratiniais pamatais atkurta, savarankiška Lietuvos valstybė.


    Lietuvos šimtmetis – proga kurti ir įprasminti naujas tradicijas. Valstybė Lietuvos šimtmečio minėjimo proga organizuoja daugybę programų ir renginių.


    Mes - visi lietuviai, esame Lietuvos valstybės šeimininkai. Mes kuriame Lietuvą, vieni - tyliai, kiti – garsiai, tačiau visi vieningai prisidėdami savo darbais, gebėjimais ir patyrimais. Nesvarbu ar gyvenate čia Lietuvoje, ar svetur. Lietuvos šimtmetis – visų mūsų šventė. Atraskime Lietuvą iš naujo, pažinkime ją drauge. Keliaukite po Lietuvą šimtmečiu atgal ir dabar, mintimis. Ką prisimenate? Ką jaučiate? Ką norėtumėte papasakoti kitiems? Pasidalinkite savo mintimis su kitais.


    Kviečiame visus prisijungti prie mūsų, ir kartu kaip bendruomenei paminėti šią gražią Lietuvos sukaktį. Teikite savo siūlymus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui, dalinkimės mintimis ir kūrybinėmis idėjomis. Įprasminkime šią svarbią datą kartu!


    Juk visi kartu mes esame galinga jėga!

    Savo siūlymus siųskite mums el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

  • Mažoji Lietuva

    Lietuvos etnografinis regionas MAŽOJI LIETUVA

    Pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintas rekomendacijas nustačiusias etninės tradicijos paplitimo ribas, Mažajai Lietuvai priklauso Klaipėdos miesto, Neringos ir Pagėgių savivaldybės, Šilutės rajono - Šilutės, Rusnės, Kintų, Saugų, Juknaičių, Usėnų, Tauragės rajono – Lauksargių, Jurbarko rajono – Smalininkų ir Viešvilės, Klaipėdos rajono – Dovilų, Kretingalės, Priekulės, Sendvario. Dauparų-Kvietinių ir Agluonėnų seniūnijos. Kita Mažosios Lietuvos dalis (Karaliaučiaus kraštas) šiuo metu priklauso Rusijai.

    Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) sritis susidarė XV a. Pirmą kartą Prūsų Lietuvos terminas pavartotas 1526 m. Simono Grunau parašytoje Prūsijos istorijoje. Manoma, kad Prūsų Lietuvos vardu šis kraštas pavadintas todėl, jog buvo bandoma atskirti jį nuo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės. Mažąją Lietuvą sudarė Tilžės, Klaipėdos, Gumbinės, Šilutės, Įsruties, Stalupėnų, Ragainės, Geldapės, Labguvos ir kitos apskritys. 1701-1918 m. vokiečių valdomoje Prūsijos kunigaikštystėje Mažoji Lietuva buvo tarsi atskira valstybėlė su skirtingais etninės kilmės gyventojais.

    Ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje paliko Mažojoje Lietuvoje 1547 m. atspausdinta pirmoji lietuviška knyga - tai M. Mažvydo "Katekizmas". O kur dar 1590 m. J. Bretkūno į lietuvių kalbą išversta Biblija, D. Kleino 1653 m. parašyta pirmoji lietuvių kalbos gramatika. Tautos pasididžiavimu tapo K. Donelaičio kūrinys "Metai", kuriame aprašomi to krašto lietuvių papročiai, tikėjimas ir buitis. Apie prūsų lietuvius daug rašė E. Vagneris, M. Pretorijus, K. Harknochas ir kiti. XIX a. dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų, ypač šiaurinėje jos dalyje, turėjo lietuviškas pavardes, kurias vėliau vokietino. Mažojoje Lietuvoje veikė daug lietuviškų organizacijų, buvo kuriamos lietuviškos mokyklos, leidžiami lietuviški leidiniai "Aušra", "Varpas", "Tėvynės sargas" ir kiti. Jie slapta gabenti į Lietuvą.

    Po Pirmojo pasaulinio karo ir Europos padalinimo Mažosios Lietuvos pietinė dalis tapo Vokietijos protektoratu, o kitą Mažosios Lietuvos dalį globojo karo nugalėtojos - Antantės bloko Prancūzų ginkluotojų pajėgų daliniai. 1918 m. lapkričio 30 d. žymūs Mažosios Lietuvos veikėjai pasirašė Tižės aktą, prašydami Europos Tautų tarybos "leisti Mažajai (Prūsų) Lietuvai šlietis prie Lietuvos", bet šis prašymas buvo ignoruotas. 1923 m. po Klaipėdos krašte įvykusio sukilimo Mažosios Lietuvos dalis buvo prijungta prie Lietuvos. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų išvyko į Vokietiją, dalį likusių ištrėmė okupantai. Karaliaučiaus krašte apsigyveno iš Rusijos atkelti žmonės bei laisva valia iš Lietuvos atkeliavę gyventojai, tremtiniai, kuriems nebuvo leista gįžti, o Klaipėdos krašte – gyventojai iš kitų Lietuvos vietovių.

    Mažosios Lietuvos paveldas yra unikalus ir savitas, todėl jis turi būti išsaugotas ateities kartoms. Išskirtiniai yra šio regiono architektūra, folkloras, nepakartojami pamario ir pajūrio žvejų, amatininkų papročiai ir verslas. M. Jankaus, Vydūno, I. Simonaitytės, V. Gaigalaičio ir kitų Mažosios Lietuvos veikėjų indėlis į Lietuvos istoriją yra didelis, pripažintas laikmečio. Neringos grožis, senieji Klaipėdos namai, didingas Rambyno kalnas, evangelikų liuteronų bažnyčių architektūra Šilutėje, Vanaguose, Kretingalėje išskiria Mažąją Lietuvą iš kitų Lietuvos regionų.

  • Pamatyk Lietuvoje

    Pamatyk Lietuvoje

    Ar žinote kokia Lietuva nuostabi savo gamta, istoriniu, kultūriniu, tautiniu ir kulinariniu paveldu? Ar tvirtai galite ištarti – pažįstu savo tėvynę, gimtinę Lietuvą? Retas kuris mūsų yra apkeliavęs Lietuvą. Tad kviečiame atrasti naujas, įdomias Lietuvos vietas, aplankyti dar nematytas vietoves, miestus, miestelius, kaimus, atrasti ypatingas Lietuvos lankytinas vietas vertas Jūsų dėmesio. Visa reikalinga informacija keliaujantiems vienoje vietoje.

  • Suvalkija

    Lietuvos etnografinis regionas SUVALKIJA (SŪDUVA)

    Suvalkija  - Lietuvos etnografinis regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės aps. Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno aps. Kauno rajono pietinę ir Prienų rajono vakarinę dalis).

    Sūduva yra etninės sūduvių, apie I tūkstantmečio vidurį išsiskyrusių iš didelio baltų vieneto – jotvingių, etninės žemės. Sūduviai iš visų dabartinės Lietuvos etninių regionų gyventojų rašytiniuose šaltiniuose yra paminėti anksčiausiai – II a. mokslininko ir keliautojo Klaudijaus Ptolemėjo „Geografijoje“.

    Pirmaisiais lietuvių kovų su kryžiuočiais dešimtmečiais kraštas iš dalies virto dykra. Pagal Melno taikos sutartį (1422 m.) LDK sugrįžusią Užnemunę greitai kolonizavo sulietuvėję karo pabėgėlių nadruvių palikuoniai bei aukštaičiai, dzūkai, žemaičiai. Šie persikėlėliai atsinešė naujus gyvensenos įgūdžius bei papročius, tačiau suvalkiečių (ypač kapsų ir zanavykų) etnografinės grupės susiformavimui didelės įtakos turėjo ir jotvingių substratas.

    Nuo 1795 m. iki XIX a. pab. Suvalkijos ūkinė visuomeninė raida vyko izoliuotai nuo likusios Lietuvos, nes šis kraštas priklausė Lenkijos karalystei. Anksčiausiai Lietuvoje (XIX a. pradžioje) panaikinta baudžiava ir vėlesnės žemės reformos suteikė valstiečiams asmens laisvę. Dėl geresnių ekonominių ir kultūrinių sąlygų, žemdirbystei palankių derlingų žemių, regiono gyventojai tapo turtingiausiais XIX–XX a. Lietuvos ūkininkais ir tuo laikotarpiu davė šaliai daugiausia išsilavinusių žmonių. Net 6 iš 20 Valstybės atkūrimo, Vasario 16-osios akto signatarų yra iš Sūduvos. Vienas iš jų - Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius. Šiame regione gimęs ir Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, išleidęs kelias gramatikas, bei Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.

    XIX a. pab. vakarinėje Suvalkijos dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba.

    Kalbant apie šį etnografinį regioną vartojami keli skirtingais istorijos periodais susiformavę pavadinimai – Sūduva, Užnemunė, Suvalkija. Populiariausias pavadinimas Suvalkija prigijo po 1867m., tuo metu čia egzistavusios Lenkijos karalystės šiaurines apskritis sujungus į naują Suvalkų guberniją.

  • Žemaitija

    Lietuvos etnografinis regionas ŽEMAITIJA

    Žemaitijos ir likusios Lietuvos dalies skirtumai atsirado jau pačioje baltų etnogenezės pradžioje - kai II-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakarų ir rytų baltų grupės. Visais istoriniais laikotarpiais žemaičių gyvensena smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros.

    IX-X a. žemaičiams asimiliavus kuršius, žemaičiai taip nutolo nuo rytų aukštaičių, kad kai kuriose etninės kultūros srityse tapo artimesni vakarų baltams. Tai liudytų chtoniškojo mitologijos sluoksnio stiprumas senojoje žemaičių religijoje. Žemaičių savitumą ir kultūrinį atskirumą nuo kitų Lietuvos etnografinių sričių palaikė politinės 13-19 a. peripetijos: krašto atidavinėjimas Vokiečių ordinui bei ilgai išlaikyta sąlyginė autonomija. Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai (arba kunigaikštystei) daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas, įteisinusias platesnes nei likusios Lietuvos dalies bajorijos teises. Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV-XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė laisvieji žmonės).

    Žemaitija arba Žemaičiai nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose  buvo vadinami Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau – Žmujdz ir kt.