Butrimonys – miestelis Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, prie plento Punia–Onuškis, abipus Plasaupės upelio. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras.

Yra Butrimonių gimnazija (joje yra krašto muziejus), biblioteka, vaikų darželis, paštas. Yra Butrimonių hipodromas.
 

Pavadinimo kilmė

Manoma, kad miestelio vardas aiškiai kilęs nuo asmenvardžio, tikriausiai pavardės Butrimonis.

Architektūra

 

Miestelis radialinio plano, urbanistikos paminklas. Miestelio vakarinė dalis susidarė prie kelio į Vilnių. Senojoje dalyje, susiformavusioje iki XVIII a. pabaigoje, išliko gatvių tinklas, trijų pagrindinių gatvių sankryžoje yra vienintelė Lietuvoje trikampė aikštė. Vyrauja XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vienaukščiai mediniai ir mūriniai namai. Aikštė apsupta XX a. pradžios pirklių ir amatininkų namų.

Svarbiausias pastatas – neogotikinė istoristinio stiliaus XX a. pradžios Butrimonių Išganytojo bažnyčia, pastatyta 1906–1926 m., architektas Antonas Filipovičius-Dubovnikas.

 

Istorija

 

Manoma, kad Vytauto laikais čia buvo įkurdinti totoriai, suformavę vėlesnio miestelio pietryčių dalį – Totorių priemiestį. Jie vertėsi daržininkyste. XIV–XV a. gyvenvietė kūrėsi prie svarbaus Vilniaus–Punios kelio. Per Valakų reformą 1557 m. išmatavus kaimą, minimą 1699 m., tarp Totorių priemiesčio ir kaimo išaugo miestelis, minimas 1720 m.

1744 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, nuo 1782 m. gyvenvietė vadinama miestu. Totorių priemiestis, buvęs pietrytinėje Butrimonių dalyje, kaimas ir miestelis vystėsi atskirai, bet iki 1849 m. susiliejo. Butrimonys keliskart kentėjo nuo karų ir gaisrų. 1787 m. sudegė 39 iš 58 žydų sodybos.

XIX a. pradžioje ypač suaktyvėjo amatai ir prekyba, 1839 m. 120 šeimų iš 140 vertėsi prekyba ir amatais. Totoriai turėjo kepyklų, odos dirbtuvių; veikė smuklė, 4 parduotuvės (1812 m.). Butrimonys degė 1835, 1856, du kartus 1869 m., taip pat 1907 m. Nuo 1878 m. miestelyje vyko dideli turgūs ir gyvulių prekymečiai, atvykdavo pirklių iš Rusijos ir Lenkijos. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pusė miestelio gyventojų buvo žydai, jie čia turėjo įvairių krautuvių.

Lietuvai praradus Vilniaus kraštą sumenko Vilniaus–Alytaus kelio, o kartu ir Butrimonių ūkinė reikšmė. 1941 m. birželio mėn. okupacinė valdžia ištrėmė 5 Butrimonių šeimas. Per nacių okupaciją 1941 m. netoli Butrimonių sušaudyta apie 1000 žmonių (daugiausia – žydų). Per Antrąjį pasaulinį karą Butrimonių centrinė dalis sudegė.

1950–1992 m. kolūkio ir nuo 1979 m. tarpūkinio paukštyno centrinė gyvenvietė. 2001 m. patvirtintas Butrimonių herbas.