Birštonas – kurortinis miestas Lietuvos pietuose, Kauno apskrityje. Birštono savivaldybės, dekanato ir parapijos centras.

Tai balneologinis ir purvo terapijos kurortas, išgaunami mineraliniai vandenys („Vytautas“, „Versmė“, „Danutė“, „Vaidilutė“ ir kiti). Mieste stovi Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (pastatyta 1909 m.), stūkso Vytauto kalnas (85 m), Dainų kalnelis, trys sanatorijos, žirgynas, olimpinis irklavimo centras. Didžiausia įmonė – „Birštono mineraliniai vandenys“. Mieste veikia Birštono gimnazija, viešoji biblioteka. Kairiajame Nemuno krante, Alksniakiemio šilo pakraštyje, įrengtas takas stalinizmo aukoms atminti.

 

Gamta ir geografija

 

Miestas išsidėstęs 39 km į pietus nuo Kauno ir 7 km į pietryčius nuo Prienų, dešiniajame Nemuno krante, upei apsukus kilpą. Miesto šiaurėje telkšo Birštono tvenkinys, pietryčiuose stūkso Birštono piliakalnis. Į Prienus per Žvėrinčiaus mišką veda asfaltuotas pėsčiųjų ir dviratininkų kelias (10 km).

Mieste yra Nemuno kilpų regioninio parko direkcija. Į pietus ir pietvakarius nuo Birštono miesto yra Birštono Vienkiemis.

 

Istorija

Birštono gydomieji šaltiniai XX a. pr.

Pagal archeologų radinius žinoma, kad gyvenvietės šioje vietoje buvo mezolito ir bronzos amžiuose. Pirmą kartą paminėtas Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ 1382 m., kai maršalas Kunas fon Hatenšteinas žygio į Lietuvą metu kariuomenę padalijo į tris dalis – Puniai, Alytui ir Birštonui pulti. Čia Birštonas minėtas kaip Birsten (Birstan) vietovė prie druskingų šaltinių. Tuo metu medinė Birštono pilis priklausė gynybinei Panemunės pilių sistemai, vėliau buvo Ldk Vytauto rezidencinė pilis. 1387 m. minimas miestelis.

Po Žalgirio mūšio Panemunės pilys neteko reikšmės ir Birštonas tapo Ldk Vytauto medžioklės plotu – iš apylinkių buvo suvaromi ir medžiojami žvėrys, ypač stumbrai. Čia nuo XIV–XV a. buvo kunigaikščių medžioklės Birštono dvaras, kurį mėgo ne tik Vytautas, bet ir Kazimieras Jogailaitis su sūnumis ir kunigaikštienė Elena. Šalia dvaro išaugęs miestelis 1518 m. jau vadinamas miestu, nuo 1529 m. – LDK neprivilegijuotų miestų sąraše, nuo 1539 m. gavo teisę rengti savaitinius turgus (suteiktos miesto teisės). XV–XVI a. čia buvo karališkasis kurortas, kuriame ilsėjosi Ldk Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas. 1549 m. Žygimantas Augustas Birštoną užrašė Barborai Radvilaitei. Iki 1578 m. Birštone susidarė kvadratinė aikštė ir 4 gatvės, prie kurių buvo išmatuota 119 sklypų (97 užstatyti), gyveno 9 amatininkai. XVII a. pradžioje pastatyta Birštono bažnyčia, bet pasibaigus Jogailaičių dinastijos valdymui ir augant Prienams, miestelis pradėjo nykti, nukentėjo per karus su rusais ir švedais. Atstatytas nesilaikant ankstesnio stačiakampio plano. 1782 m. miestelyje tegyveno 20 šeimų.

Nuo 1846 m. pradėti tirti druskingi šaltiniai, 1851 m. įkurtas kurortas, nuo 1855 m. pradėtos statyti gydyklos ir namai besigydantiems. Amžių sandūroje pastatyta rusiškųjų ir šveicariškųjų vilų. 1905 m. (ar 1906 m.[5]) per miestelio gaisrą nukentėjo beveik visa centrinė dalis. Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas smarkiai nuniokotas, sudegė daug vasarnamių, daug pastatų išparduota. 1924 m. Lietuvos Raudonasis kryžius pasirašė sutartį su Sveikatos departamentu ir įsipareigojo modernizuoti kurortą, įrengti dumblo vonias, vandentiekį ir kanalizaciją, įvesti elektros apšvietimą. Taip Birštonas buvo atgaivintas, pastatyta sanatorijų („Tulpė“ vadinosi sanatorija Nr. 1), įrengtos purvo vonios, mineralinio vandens gydyklos.

II pasaulinio karo metu Birštonas beveik nenukentėjo. 1946 m. rugpjūčio 3 d. Birštonas tapo miesto tipo gyvenviete (kaip kurortas), 1966 m. birželio 22 d. – respublikinio pavaldumo miestu. Apie 1960 m. statant Kauno HE suformuotas pylimas, saugantis miestą nuo pakilusio Nemuno vandens. 1978 m. patvirtintas bendrasis Birštono planas (architektai A. Pucas ir kt.).

1995 m. patvirtintas Birštono herbas, įkurta Birštono miesto savivaldybė.

 

Pavadinimo kilmė

 

Birštono vardo kilmė nėra aiški. Yra dvi pagrindinės teorijos:

Birštonas – priesagos -onas vedinys nuo žodžio biržtva („beržynas“). Raidė ž palaipsniui suduslėjo į š;
Labiau tikėtina teorija, kad pavadinimas kilo nuo pavardės Birštonas. Nors ši pavardė nėra dažna, bet paplitusi daugiausia Suvalkijoje (apie Marijampolę, Liudvinavą, Vilkaviškį). Nors Lietuvoje ir negausu vietovardžių, kurie remiasi pavardės vienaskaita, tačiau tokių pasitaiko (Kavarskas, Musteika, Sudargas).

 

Kurortas

Mineralinio vandens šaltinis

Sūrūs Birštono šaltiniai minimi nuo XV amžiaus. 1846 m. Stakliškių kurorto gydytojas Benediktas Balinskis čia gydė pirmąją ligonę, kuriai nepadėjo Stakliškių gydomieji šaltiniai, o Birštone ji pasveiko. 1851 m. birželio 23 d. įkurtas Birštono kurortas (kiti šaltiniai nurodo, kad tik 1854 m. pabaigoje Rusijos vidaus reikalų ministras pasirašė leidimą steigti kurortą), ypač ėmęs vystytis po gretimo Stakliškių kurorto didelio gaisro 1857 m. XIX a. pabaigoje jau buvo žinomas balneologinis kurortas, aprašomas kurortų vadovuose. Iki I pasaulinio karo čia kasmet gydydavosi ~2000 žmonių, veikė 72 vonios, pastatyti 3 viešbučiai su 200 numerių.

1927 m. pastatyta purvo gydykla – durpes gydomajam purvui atveždavo iš Velniabliūdžio durpyno. 1933 m. pastatyta kurorto poliklinika, 1939 m. – 2 sanatorijos (Kauno ligonių kasos ir Kaišiadorių vyskupijos „Baltoji tulpė“), atidengtas paminklas J. Basanavičiui. 1947 m. įkurtos 2 sanatorijos, 1959 m. purvos gydyklos ir sanatorija Nr. 1 pavadinta „Tulpe“, sanatorija Nr. 2 – „Spaliu“, vėliau abi sujungtos 1975 m. Tais pat metais įkurta „Versmės“ sanatorija. Apie 1990 m. „Spalio“ sanatorija pervadinta „Tulpe“. O 2013 m. duris atvėrė „Eglės sanatorija“.

Birštonas garsėja geriamu mineraliniu vandeniu, voniomis, čia atvyksta žmonės gydytis nuo virškinimo, judėjimo aparato, kraujotakos, ginekologinių, inkstų, kvėpavimo ligų. Sanatorijos („Tulpė“, „Versmė“ ir „Eglė“) dirba ištisus metus. Yra daug viešbučių, dveji svečių namai, Birštono sporto centras, LKKA sporto ir sveikatingumo centras, slidinėjimo centras, poilsiavietė „Birštono Nemuno vingis“. Galima paplaukioti pramoginiais laivais, paskraidžioti oro balionu, pajodinėti, pasivažinėti karieta. Yra fizioterapijos gydyklos.

Išgaunamas „Vytauto“, „Birutės“, „Vaidilutės“, „Rūtos“ mineralinis vanduo.

Populiariausi lankytini objektai mieste:

Penkios mieste veikiančios sanatorijos
Mineralinio vandens paviljonas „Birutės vila“
Mineralinio vandens garinimo statinys „Druskupis“
Kneipo sodas
Mineraliniai šaltiniai
Centrinis parkas
Promenada palei Nemuną
Paplūdimiai (tvenkinių)
Vytauto kalnas
Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

 

Architektūra ir kultūra

 

Miestas XVI a. performuotas pagal Valakų reformos metu naudotą stačiakampį planą, XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą šią formą prarado. Čia yra Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, paštas, kultūros centras, poliklinika, ambulatorija, vidurinė ir meno mokyklos, Birštono muziejus (įkurtas 1967 m.), Birštono sakralinis muziejus (įkurtas 2000 m.), senjorų rezidencija (atidaryta 2007 m.). Pietinėje miesto dalyje, prie Nemuno, yra Vytauto parkas su Vytauto kalnu (85 m aukščio). Pavasarį kartą per dvejus metus, nuo 1980m., vyksta seniausias Lietuvoje tarptautinis džiazo festivalis „Birštonas Jazz“.

Mieste Vytauto paminklas (nuo 1998 m.; skuptorius Gediminas Jokūbonis), M. Mažvydo skulptūra (skulptorius Vl. Žuklys), „Mergaitė su dūdele“ (skulptorius R. Antinis jaunesnysis), J. Basanavičiaus paminklas J. Basanavičiaus aikštėje (1939 m., skulptorius A. Aleksandravičius), paminklas partizanams Nemuno g. (skulptorius A. Dulksnys). Birštono kultūros centre yra didžiausias Lietuvoje vitražas „Lietuva“ (plotas 142 m², autorius Vytautas Švarlys). Anglų menininkas (fotografas David Hamilton) susižavėjąs kurorto gamtos grožiu, paskyrė savo keletą hamornizuotų darbų 1985 m. Iš kurių deja tik pagal vieną fotografiją nutarimu pastatyta skulptūra Mergaitė su medūza. (skulptorius B.Vyšniauskas 1987 m.) netoli savivaldybės.

 

Birštono istorija

Vieno seniausių balneologijos kurortų Lietuvoje – Birštono – istorijos kronika rašoma nuo viduramžių. Prūsijos kronininkas Vygandas Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ mini, kad maršalas Kunas fon Hatenšteinas 1382 m. žygio į Lietuvą metu kariuomenę padalino į tris dalis – Puniai, Alytui ir Birštonui pulti. XIX a. pradžioje istorijos tyrinėtojas Teodoras Narbutas Karaliaučiaus archyvuose rado apie dvidešimt 1384-1402 m. kryžiuočių žvalgų į Lietuvą aprašymų, kuriuose „sodyba ties sūriu vandeniu“ vadinama Birsten, Birstan; aprašyta ir gerai įtvirtinta medinė pilis ant stataus Nemuno skardžio.
   

Po Žalgirio mūšio, pasibaigus kryžiuočių antpuoliams, Birštonas minimas kaip Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvaras, kurį labai mėgęs Vytautas Didysis, Kazimieras Jogailaitis su sūnumis bei kunigaikštienė Elena. Pasibaigus Jogailaičių dinastijos valdymui Birštonas lyderio pozicijas užleido Prienams. Tik XIX a. viduryje, pradėjus gydymui naudoti mineralinius vandenis, prasidėjo Birštono atgimimas.

Birštono kurorto kūrimosi pradžia siejama su 1846 m., kai Stakliškių kurorto gydytojas Benediktas Bilinskis, susidomėjęs Birštono šaltiniais, atsiuntė čia ligonę, kuriai nepadėjo Stakliškių gydomieji šaltiniai. Birštone ligonė pasveiko. Po ilgų tyrinėjimų ir biurokratinių procedūrų 1854 m. pabaigoje Rusijos vidaus reikalų ministras pasirašė leidimą steigti Birštono kurortą. Jau kitais metais buvo pastatyta pirmoji gydykla, o XIX a. 6 dešimtmetyje Birštonas, kaip balneologinis kurortas, buvo jau gerai žinomas visoje Rusijos imperijoje. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą gydyklose veikė 72 vonios, buvo pastatyti 3 viešbučiai, turintys 200 numerių.
   
Pirmojo pasaulinio karo metais Birštonas smarkiai nukentėjo, likę pastatai buvo išparduoti. Jaunai valstybei trūko lėšų kurortui atstatyti ir tvarkyti. Bene vieninteliam Nepriklausomos Lietuvos gydomajam kurortui (Druskininkai buvo lenkų okupuoti) grėsė visiškas sunykimas, tačiau juo susirūpino Lietuvos Raudonasis kryžius, kuris 1924 m. pasirašė sutartį su Sveikatos departamentu ir įsipareigojo modernizuoti kurortą, įrengti dumblo vonias, vandentiekį ir kanalizaciją, įvesti elektros apšvietimą. Raudonojo kryžiaus valdyba visą pelną pasižadėjo skirti kurorto plėtojimui ir tobulinimui.
 

Reikšmingiausiu įvykiu kurortologijos istorijoje tapo gydymo purvu Birštone pradžia. Durpes gydomajam purvui atveždavo iš Velniabliūdžio durpyno, o Purvo gydyklos, papuoštos Raudonojo kryžiaus emblema, pastatytos 1927 m. Šis pastatas išliko iki šių dienų ir tapo svarbiausiu Birštono statiniu.

Raudonojo kryžiaus valdybos pastangomis buvo sutvarkytas parkas, įrengtas fontanas, ant Vytauto kalno įrengti rezervuarai gėlam ir mineraliniam vandeniui. Į visus kurorto viešbučius įvestas vandentiekis, kanalizacija bei elektra. Organizuotas reguliarus susisiekimas autobusais su Kaunu bei Alytumi. Birštone buvo statomos ne tik sanatorijos ir vilos, gražėjo, plėtėsi ir pats miestelis. Suformuojama centrinė miestelio aikštė, kurioje 1939 m. atidengtas paminklas J. Basanavičiui. Patriarcho atminimas įamžintas iš kurortinės rinkliavos lėšų.

Antrojo pasaulinio karo metu Birštonas vegetavo, tačiau išvengė didesnių negandų- nukentėjo tik Kurhauzas, kur gaisro liepsnose žuvo garsaus dailininko Kazio Šimonio tapyti pano. Kurortas pradėjo funkcionuoti iš karto po karo. 1945 m. Baltojoje viloje gydėsi iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžęs rašytojas Balys Sruoga. Kaip tik čia jis parašė memuarus „Dievų miškas“. Šeštajame dešimtmetyje prasideda naujų sanatorijų statyba – lankytojams duris atveria sanatorijos „Tulpė“, „Spalis“ ir „Versmė“.
 

Iki šių dienų Birštone veikia seniausia mineralinio vandens pilstymo įmonė Lietuvoje, savo veiklą pradėjusi 1924 m., kai buvo ypač populiaru gurkšnoti mineralinį vandenį „Vytautas“ ar „Birutė“. Pirmieji mineralinio vandens buteliai buvo išpilstyti Kaune, o septintajame dešimtmetyje ši veikla perkeliama į nedidelę gamyklą Birštone. Tačiau kurorte nereikia pirkti mineralinio vandens. Tikro nekarbonizuoto mineralinio vandens „Vytautas“ galima paragauti sanatorijų „Tulpės“ ir „Versmė“ biuvetėse.

Ne tik unikalūs gamtiniai ištekliai, bet ir išskirtinis šios vietovės kraštovaizdis nuo seno vilioja poilsiautojus apsilankyti Birštone ir jo apylinkėse. Nemuno vingiuose žaliuojantys miškai mena karališkąsias medžiokles, kuomet  Žvėrinčiaus miške aidėjęs Vytauto Didžiojo medžioklės ragas pramogauti kvietė to meto Europos karališkųjų šeimų narius. Nemuno vingiais keliavo ir jų grožį aprašė rašytojas V. Sirokomlė, apdainavo poetas J. Marcinkevičius, drobėse įamžino dailininkas N. Silvanavičius.

Justinas Marcinkevičius apie šį kraštą rašė: „Palaimintos vietos, reto vaizdingumo apylinkės. Atrodo, kad net ir senas Nemunas, smarkiai plušėjęs jas kuriant, liko pats jų grožio pakerėtas – ir ėmė puldinėti iš vieno krašto į kitą… Tai ir apsisukusi seniui galva, ir pats ėmęs nebesuprasti į kurią pusę teka, kur link savo vandenis plukdo. Ačiū jam už šį apsvaigimą, sukūrusį unikaliausią gamtos paminklą – 65 kilometrų ilgio Didžiąsias Nemuno kilpas. Nė viena Europos upė nėra šitaip pasidarbavusi“.
 

Didžiosios Nemuno kilpos senųjų laikų upeiviui buvo sunkiai suvokiamos. Kartografai jų nepavaizdavo net palyginti tiksliame 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae“. Tik 1852 m. Vilniaus universiteto profesorius Abichtas teisingai pažymėjo Didžiąsias Nemuno kilpas.

Ilgą laiką upės kilpinėjimo priežastį gaubė nežinia. Keliautojai stengėsi vengti šių klaidžių vietų. Geologai aiškina, kad didesniųjų Lietuvos upių vagos yra susijusios su žemės plutos kristalinio pamato lūžių linijomis. Didžiųjų Nemuno kilpų susiformavimą lėmė blokai, atsiradę lūžių susikirtimo zonoje. Tektoniniai sprūdžiai (plutos sluoksnių pasislinkimas žemyn arba aukštyn), nors ir mažos amplitudės, vertė upę vingiuoti pagal jų formas. Nemuno vingių ryšį su gelmių lūžiais patvirtina ir Birštono apylinkių mineralinio vandens šaltiniai, besiveržiantys iš labai giliai. Prie išskirtinio reljefo formavimo prisidėjo ir ledynas bei jo tirpsmo vandenys. 65 km atkarpoje Nemunas teka visų pasaulio šalių kryptimis: nuo Birštono atragio dar visai neseniai buvo galima matyti upę vienoje pusėje tekančią į vakarus, kitoje – į rytus, tačiau šį vaizdą dabar slepia vešlūs miškai. Vidutinis slėnio gylis – 40 metrų.

1992 m. buvo įkurtas  Nemuno kilpų regioninis parkas – vienas didžiausių šalies regioninių parkų, užimantis per 25 tūkstančių hektarų teritoriją, kurio tikslas išsaugoti unikalų Nemuno upės suformuotą kraštovaizdį.
   
82 proc. Birštono savivaldybės teritorijos yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Bendras savivaldybės teritorijos plotas – 124 kv. km. Birštono miesto plotas – 13 kv. km. Savivaldybę sudaro Birštono miestas ir Birštono seniūnija. Birštono savivaldybėje gyvena per 5 300 gyventojų.  Didesnė dalis gyventojų t.y. 3 200 gyvena mieste, o likusieji – Birštono seniūnijos 46 kaimuose.