Baltoji Vokė – miestas Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje, 3 km į šiaurės vakarus nuo Rūdninkų, 30 km į šiaurės rytus nuo Šalčininkų ir beveik tiek pat į pietus nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, yra 4 seniūnaitijos.
Yra 2 gimnazijos („Šilo“ ir E. Ožeškovos), biblioteka, paštas, ambulatorija, vaistinė, tuberkuliozinės ligoninės skyrius.

Urbanistika ir architektūra

Miesto struktūra susiformavo pagal pokario miesto tipo gyvenviečių projektą. Urbanistinė struktūra aiški, vyrauja perimetrinis – taškinis užstatymas. Pagrindinė – Vilniaus gatvė. Miestelis pasižymi savita socialistinio istorizmo retrospektyvine architektūra, pabrėžtinas užstatymo stilistikos kompleksiškumas ir vieningumas (Vilniaus g. ir T. Kosciuškos g.). Svarbesni pavyzdžiai: Baltosios Vokės miestelio pramogų centras su dorėninio orderio kolonomis ir frontonu, seniūnijos, mokyklos, parduotuvių pastatai, mūriniai daugiabučiai su erkeriais.

Geografija

Baltoji Vokė išsidėsčiusi Rūdninkų girios girios pakraštyje, Vokės dešiniajame krante, į pietus nuo Baltosios Vokės durpyno, prie kelių 106 Naujoji Vilnia–Rudamina–Paneriai, 176  Pirčiupiai–Jašiūnai ir 202 Kirtimai–Pagiriai–Baltoji Vokė. Pro miestą eina Papio kanalas, jungiantis Merkį su Papio ežeru (2 km į šiaurę nuo miesto). Baltosios Vokės pelkė (40 km²) – viena didžiausių Lietuvoje.

Istorija

Prieš Antrąjį pasaulinį karą pelkėje pradėta kasti durpes, kurias po karo naudojo Vilniaus šiluminė elektrinė. 1950–1952 m. pelkės pietiniame pakraštyje prie Žagarinės kaimo pastatyta durpių įmonė, o šalia kanalo ir durpyno, išretintame Rūdninkų girios plote pradėjo kurtis darbininkų gyvenvietė, iš pradžių vadinta Naująja Žagarine. 1953 m. gyvenvietėje buvo atidaryta pradinė mokykla, 1955 m. – septynmetė mokykla. 1958 m. gegužės 15 d. gavo miesto tipo gyvenvietės teises ir dabartinį pavadinimą. Buvo statomi XX a. šeštajam dešimtmečiui būdingi vieno ir dviejų aukštų gyvenamieji namai ir visuomeniniai pastatai.
2009 m. patvirtintas Baltosios Vokės herbas.