ALYTUS – didžiausias Pietų Lietuvos miestas. Vaizdingais miškais, žaliuojančiomis kalvomis pasipuošusį Alytų juosia 16 km Nemuno kilpa. Ji miestą dalija į dvi dalis. Alytus – miestas parke. Daugiau nei trečdalį miesto teritorijos užima žalieji plotai. Alytuje šiandien gyvena  58 tūkst. gyventojų. Mieste veikia aukštoji neuniversitetinė mokykla Alytaus kolegija. Miestas turi ir jaunimo simfoninį orkestrą „Svajonė“. Kasmet Alytuje vyksta žiūrovų pamėgti renginiai – Dainavos šalies muzikos festivalis, Alytaus miesto šventė, lėlių teatrų festivalis. Teatro, kultūros ir komunikacijos centro, muziejų, bibliotekų salėse rengiamos parodos, susitikimai, koncertai, spektakliai.
Alytus žinomas kaip viena iš Lietuvos sportinio turizmo traukos vietovių. Kasmet mieste organizuojami įvairūs tarptautiniai sporto renginiai. Atnaujinta 5000 žiūrovų vietų turinti Sporto ir rekreacijos centro arena, pritaikyta aukščiausio lygio tarptautinėms varžyboms. Centre esantis 50 m 8 takelių baseinas yra geriausias Lietuvoje. Atnaujintame miesto stadione įrengti lauko teniso kortai. Mėgstantieji aktyvų poilsį gali apsilankyti baseinuose ir saunose, sporto salėse ir klubuose, teniso kortuose, leistis į kelionę Nemunu baidarėmis ar plaustais, pasivažinėti kartingais ar visureigiais, žaisti biliardą, boulingą ar dažasvydį. Aktyvaus poilsio mėgėjams Alytaus miesto savivaldybė įrengė dviračių ir pėsčiųjų takus, slidinėjimo trasas. Važiuojant per visą miestą ir Nemuno pakrante besitęsiančiais dviračių takais galima mėgautis gamtos prieglobsčiu, grožėtis srauniu Nemunu ir pamatyti čia išlikusius praeities objektus. Atsiveria puiki panorama į kitapus Nemuno pūpsantį gražuolį Alytaus piliakalnį, nuo kurio verta pažvelgti į kairiakrančio miesto panoramą. Manoma, kad Alytaus vardas kilęs iš piliakalnio papėdėje tekančio upelio pavadinimo – Alytupis.
Rašytiniuose šaltiniuose Alytus pirmą kartą paminėtas 1377 m. 1581 m. birželio 15 d. Alytui buvo suteikta Magdeburgo teisė ir herbas – balta rožė raudoname fone. Mieste buvo pastatyta rotušė, įrengta turgaus aikštė, stovėjo bažnyčia ir cerkvė, vyko mugės. XIX a. Alytus paskelbtas trečios klasės tvirtove: čia pastatytos trejos kareivinės ir trys tiltai, supilti fortai, nutiesti plentai. Per Pirmąjį pasaulinį karą Alytus tapo apskrities centru. Po Nepriklausomybės kovų (1918–1920 m.) Alytus buvo didžiausias apskrities miestas, visos Dzūkijos kultūros ir švietimo centras. 1932 m. jam suteiktas kurorto statusas. Senųjų pastatų, išsiskiriančių savo architektūra ir statymo maniera, iš to laikmečio išlikę ne tiek jau daug, mat pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sugriautas beveik visas miesto centras.
Šiandien žalumoje skendintis miestas didžiuojasi savo tradicijomis, kultūra, nepaprasto grožio gamta ir svetingais bei nuoširdžiais žmonėmis.

Pavadinimo kilmė

Spėjama, kad Alytaus vietovardis yra hidroniminės kilmės, kadangi pro Alytų į Nemuną įteka upelis Alytupis, kuris anksčiau galėjęs vadintis tiesiog Alytus. Pietų Lietuvoje vandenvardžiai su galūne -us yra sutinkami neretai: ežerai Guostus, Niedus, Švenčius ir kt., upės Kriaušius, Skroblus, Vardžius ir kt.
Kita versija teigia, kad miesto vardas galėjo kilti nuo pilies, kuri stovėjo čia jau XIV a., dažnai pastodavo kryžiuočiams kelią ir jie šią pilį vadino Aliten

Alytus – didžiausias Pietų Lietuvos ir šeštas pagal dydį Lietuvos miestas. Alytus – tai miestas parke. Vaizdingais miškais, žaliuojančiomis kalvomis pasipuošusį Alytų juosia 16 km Nemuno kilpa. Įprasta miesto gyvavimo ir istorijos pradžią skelbti nuo to momento, kai pirmą kartą rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose paminėtas jo vardas. Alytui gan ilgai teko laukti šios akimirkos, tačiau 1377 m. jis garbingai pateko į Vygando Marburgiečio kroniką, kaip sėkmingai kryžiuočių ordino nuniokota žemė. Tačiau iki pat XVI a. pradžios LDK dokumentuose Alytus kaip miestelis (nors jau galėjo būti vietinės prekybos ir amatų centru) neminimas, nes neturėjo būtino tų laikų miesteliams elemento – bažnyčios. Todėl 1524 m. buvo įkurta parapija, pastatyta medinė bažnyčia su parapijos beturčių, senelių prieglauda pašonėj, įsteigta parapijinė mokykla, o Alytaus bažnyčios steigimo (1524 03 29) ir aprūpinimo turtais rašte pirmą kartą pavadintas miesteliu. Pagal šį raštą klebonui atiteko ir dvi karčiamos, kurių viena stovėjo aikštėje. Istorinio teisingumo vardan reiktų paminėti, kad pro Alytų tekantis Nemunas jį dalina į dvi dalis: dešiniąją (Pirmą Alytų) ir kairiąją (Antrą Alytų). Visos Alytaus kaip miesto įkurtuvės vyko dešiniame Nemuno krante ir tik vėliau miestas persikėlė ir suklestėjo kairiame krante. 1581 m. birželio 15 d. Alytui suteikiamos Magdeburgo teisės, herbas (balta rožė raudonam lauke) ir paskiriamas vaitas. 1589 m. įsteigus Alytaus ekonomiją miesto raidos sąlygos privalėjo pagerėti, be to, miestas turėjo galimybių ūkiškai kilti ir sustiprėti. Tačiau realiai tam vykti trukdė objektyvios priežastys: nuolat vykstantys karai, jį lydintis badas, maras ir nuolat miestą niokojantys gaisrai. Nuo 1607 m. iki 1737 m. Alytus degė mažiausiai 12 kartų. Neretai tuos gaisrus sukeldavo ir patys miestiečiai. Kaip antai, 1733 m., mieste buvo sprendžiama padegimo byla, kurioje tūlas Juozapas Gecevičius buvo kaltinamas tuo, kad būdamas girtas sukurstė nepilnamečius, su šiais vaikštinėjo po miestą ir šaudė. Šaunant kibirkštis užlėkė ant smuklės stogo, smuklė užsidegė, o nuo jos suliepsnojo visas miestas, sudegė 23 namai. Už tai jis buvo viešai nuplaktas, atimti jo sklypai Alytuje ir negrįžtamai išvytas iš miesto. Tokių atvejų, tikėtina, kad pasitaikydavo ir anksčiau, be to, miestiečiai nevengdavo ir pasikumščiuoti ar apstumdyti kokį valdžios atstovą. O štai po 1712 m. karo ir bado Alytaus ekonomijos inventoriuose rašoma, kad miestas visiškai sunaikintas ir „primena Troją“. Nepaisant visų negandų 1649 m. atlikus Alytaus ekonomijos reviziją pastebima, kad Alytuje veikė 98 karčiamos, t.y. 2,2 karto daugiau negu 1581 m., dirbo 56 amatininkai – 3 kartus daugiau negu 1581 m. Tačiau XVII a. vidurio Lietuvos – Lenkijos kare su Rusija ir Švedija Alytus tiesiog buvo nuniokotas ir jau 1667 m. Alytaus burmistras prisiekė, kad mieste tėra 15 karčiamų, o mieste gyveno 454 žmonės (120 miestiečių ir 334 nuomininkai ir tarnai). Taigi, siautėję gaisrai, karai ir kitos nelaimės bei po jų vykusios statybos ne kartą pakeitė Alytaus vaizdą. Po kiekvieno nutikimo būdavo atstatomi vis menkesni trobesiai. Tad XVIII a. viduryje miestas buvo visai menkas, o daugelis sklypų tušti ir apleisti. Iš dalies tai įtakojo, kad 1776 m., Alytui panaikinama miesto savivalda ir nugriaunamas miesto simbolis – Rotušė. Alytaus kaip miesto istorija nutrūksta. Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Alytus atitenka dviems valstybėms: dešinioji Alytaus pusė – Rusijai, kairioji – Prūsijai. Taip atsiranda Suvalkų ir Vilniaus krašto Alytus. XIX a. pabaigoje Alytuje prasideda intensyvūs statybos darbai: pastatomos kareivinės, kuriose įkurdinama apie 4000 carinės armijos karių, keturi fortai, Kaniūkų plento ir geležinkelio tiltas, nutiesiamas geležinkelis. Alytus tampa III klasės tvirtove. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai visus valstybinės apskrities valdymo centrus iš Kalvarijos perkėlė į Alytų. Po 1918 m. Alytus tapo apskrities centru – Alytaus kaip miesto istorija tęsiasi. Miestas po truputį gražėja, tvarkomos gatvės, statomi namai, jame kasmet vis daugėja gyventojų. 1923 m. visuotinio surašymo duomenimis, Alytaus mieste gyveno 6322 gyventojai, iš jų 2521 moteris ir 3801 vyras. Taigi 1000 vyrų teko…663 moterys. Šiuo atžvilgiu artimiausias Alytaus konkurentas, kurio visai nereikėjo baimintis buvo Kaunas: jame 1000 vyrų teko 906 moterys. Trečiame dešimtmetyje mieste buvo 3 autobusai, 11 lengvųjų auto, 3 sunkieji auto (krovininiai), 7 motociklai ir 137 dviračiai. Beje, ketvirtame dešimtmetyje Alytus viliojo tuometinius automobilistus, mat iš Alytaus į provincijos žymesnes vietas šakojosi net šeši gan geros kokybės keliai. Automobiliu kelionė iš Kauno į Alytų užtrukdavo apie 1 val. 30 min., o tą patį atstumą maršrutinis autobusas vežė 2–2,5 val.
1931 m. Alytus tampa pirmaeiliu miestu, o 1932 m. paskelbiamas kurortu su visomis tam metui priderančiomis flirto ir meilės istorijomis, kurios plačiai ir su visomis smulkmenomis buvo nužvelgiamos vietinėje spaudoje. O apie Alytaus naujojo pašto modernios telefonų centrinės telefonistes sklido gandai. Mieste šnibždėjosi, kad telefono abonentas – tai subjektas, kuris labai dažnai sutrukdo telefonistei flirtą. Lig tol buvęs eilinis, niekuo neišsiskiriantis miestas pradeda keistis ir gražėti, Alytus tapo patraukliu atvykstantiems pailsėti ar pasigrožėti apylinkėmis, tačiau iš užsibuvusiųjų ilgiau nei tris paras buvo imama kurortinė rinkliava. Kad kurortininkai nenuobodžiautų mieste veikė du kino teatrai, o miesto sode grojo ulonų orkestras. Tačiau sparčią miesto plėtrą sustabdė Antrasis pasaulinis karas. 1941 m. birželį vokiečių kariniams lėktuvams bombarduojant buvo sugriautas beveik visas Alytaus miesto centras. Naujas Alytaus gyvavimo etapas prasideda XX a. septintame dešimtmetyje, kai 1964 m. buvo nutarta Alytų paversti Pietų Lietuvos regiono pramonės centru, iškilo ir naujieji gyvenamieji mikrorajonai, daugėjo gyventojų, todėl aktyviai kunkuliavo ir kultūrinis miesto gyvenimas. 1977 m. Alytui suteiktos respublikinio pavaldumo miesto teisės, 1990 m. atkurta miesto savivalda, o 1995 m. Alytus tapo apskrities centru.