Alovė – miestelis Alytaus rajone, keli kilometrai į pietryčius nuo kelių 128 Naujieji Valkininkai–Daugai–Alytus ir 129 Antakalnis–Jieznas–Alytus–Merkinė  sankryžos. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras.

Stovi Alovės Švč. Trejybės bažnyčia (perstatyta 1802 m.), Alovės pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas

 

Geografija


Pietuose telkšo Alovės ežeras, iš kurio ištekantis Alovės upelis (dešinysis Nemuno intakas) teka pro gyvenvietę. Anksčiau Alovę sudarė Baltoji Alovė (arčiau kelio) ir Raudonoji Alovė (kitame ežero krante).


Pavadinimo kilmė

 

Manoma, kad gyvenvietei pavadinimą suteikė greta telkšantis Alovės ežeras. Alovės upelis tikriausiai lemiamos įtakos neturėjo. Gyvenvietė įkurta susijungus Raudonosios Alovės ir Baltosios Alovės (arba tiesiog Alovės) kaimams. Šie kaimai nuo XIX a. taip vadinosi pagal dviejų skirtingų dvarininkų palivarkus – vieno trobesiai buvo baltos spalvos, kito (ant ežero kranto) – raudonos. Dabar telikusios palivarkų sienos.

Miestelio vardas daug kartų keitėsi: 1692 m. minima Holawa, XIX a. pradžioje Olawa, 1869–1914 m. Aleksandrava, 1911–1917 m. Alavė, nuo 1920 m. Alovė.


Istorija

 

Vietovėje žmonių gyventa jau prieš 2000 metų.

Alovėje XV a. buvo įsikūrusi Ldk Alovės pilis ir Alovės dvaras, kuriame 1690 m. mirė iš Alovės kilęs Ldk kancleris Marcijonas Aleksandras Oginskis. 1697 m. čia jau buvo medinė bažnyčia. 1866 m. įsteigta pradinė mokykla.

Sovietinės okupacijos metais buvo Alovės kolūkio centrinė gyvenvietė. 1955 m. prie buvusių dvaro rūmų rastas Alovės lobis. 1970 m. rugsėjo 30 d. Alovės miestelis sujungtas su Alovės ir Raudonosios Alovės kaimais ir jungtinė gyvenvietė pavadinta Alovės kaimu – taip Alovė neteko miestelio vardo.

2008 m. patvirtintas Alovės herbas.